Pelno mokestis nuolat sulaukia tobulinimo pasiūlymų. 2008 m. spalio mėn. LR Vyriausybė pateikė Seimui Pelno mokesčio įstatymo pakeitimus bei Socialinių iniciatyvų įstatymo projektą, kuriais siūloma pakeisti pelno mokestį taip, kad dalis investicijų į žmoniškąjį ar gamybos kapitalą nebūtų apsunkinti pelno mokesčio našta. Panašių iniciatyvų būta ir anksčiau. Šios iniciatyvos byloja apie pribrendusį poreikį pertvarkyti pelno apmokestinimo tvarką, tačiau turi didelę ydą – jos tik kosmetiškai, iš dalies ir tik paviršiumi praslysta naikinant fundamentalius pelno apmokestinimo trūkumus. Nuolatinės pelno apmokestinimo racionalizavimo paieškos verčia giliai ir iš esmės įvertinti pelno apmokestinimą bei rasti sprendimus, galinčius spręsti esmines problemas.
Šioje medžiagoje pateikiamas pasiūlymas reformuoti vieną iš žalingiausių mokesčių – pelno mokestį, pereinant prie vienkartinio pelno apmokestinimo išmokant dividendus gyventojams. Ši pelno mokesčio reforma panaikintų tą pelno mokesčio dalį, kuri taikoma uždirbtam ir reinvestuotam pelnui, o gyventojų pajamų mokesčiu apmokestintų pelno vartojimą.
Pelno mokestis yra vienas klastingiausių, neefektyviausių mokesčių, kurio inertiškas taikymas padaro daug žalos rinkos motyvacijoms, išteklių paskirstymui, ekonomikos augimui. Pelno mokestis prarado savo funkciją – pelnyti pajamų biudžetams, įgyvendinti socialinį teisingumą, apsaugoti nuo grobikiškų pelno siekiančių įmonių užmojų. Neturėdamas objektyvios bazės, šis mokestis taikomas išvestiniam, teisės aktų nustatytam objektui apmokestinti, kuris dažnai nėra pelnas, bet įmonės išlaidos, investicijos, negautos pajamos. Mokesčių mokėtojų ir administratorių santykiai, sprendžiant dėl apmokestinimo bazės vis dažniau pereina į derybas, o ne taisyklių taikymą, taip sukuriant prielaidas korupcijai, iškeliant subjektyvų faktorių virš įstatymo. Negana to, papildomai apmokestinama ir paskirstoma pelno dalis (dividendai), taip sukuriant dvigubą apmokestinimą.
Pelno mokestis atima motyvacijas plėsti verslą savomis lėšomis ir sąlygoja perteklinį skolinimąsi, nes investicijos iš nuosavų lėšų yra pabranginamos pelno mokesčio dydžiu, o paskolos – privilegijuojamos.
Kuriama regimybė, kad pelno mokestį moka ne eilinis mokesčių mokėtojas, o turtingasis kapitalistas, nors tai nėra tiesa, ir visa pelno mokesčio našta neišvengiamai gula ant vartotojų pečių. Pelno mokestis didžiausią įtaką daro investicijoms bei įmonės darbuotojų aplinkai, galų gale mažindamas produktyvumo augimą bei žmogiškojo kapitalo ugdymo galimybes.
Pelno mokesčio beprasmybė itin išryškėja nuosmukio metu – kuomet sudėtingos, painios taisyklės taikomos vien tam, kad būtų įrodyta, kad pelno nėra, o jei toks dėl taisyklių ir susidaro – tai stumia verslą į dar gilesnę duobę, gali sąlygoti bankrotus ir pagilinti krizę.
Pelno mokesčio šalininkai sutinka su pelno mokesčio ydomis, tačiau teigia, kad nėra kito būdo akcininkų pajamoms apmokestinti ar apsaugoti valstybinius biudžetus nuo kitų mokesčių netekimų, kurie lydėtų pelno mokesčio panaikinimą. Vėlgi, šis argumentas yra paviršutiniškas ir neteisingas, ir šioje medžiagoje bus demaskuotas.
Savo tyrimu norime pademonstruoti, kad pelno mokesčio taikymas gyvenimo tėkmėje tapo inertišku, taikomu nesusimąstant, tradiciškai ir nekvestionuojant – pamiršta, kodėl ir kaip jis atsirado, kokia jo taikymo logika, tikslas, prasmė ir pasekmės, kokie šio laikmečio iššūkiai verčia kitaip įvertinti taikomą pelno mokestį. Per šimtmetį šalia pelno mokesčio buvo sukurti kiti mokesčiai, dubliuojantys pelno mokestį, sukuriantys daugiapakopį apmokestinimą, tas pačias pajamas apkarpant tris, keturis ar net penkis kartus. Jei ekonominis gyvenimas per pastarąjį šimtmetį žengė šimtamyliais žingsniais, tai pelno mokestis įstrigo savo užuomazgoje, ir visos jo modifikacijos neprilygsta įvykusioms permainoms ekonominiame pasaulyje. Kaip vienas iš senesnės kartos mokesčių, šios dienos šviesoje pelno mokestis privalo būti revizuotas iš esmės ir dėl to kviečiame susipažinti su pristatoma medžiaga.
