Šių metų kovo 12 d. vyko LLRI diskusija iš ciklo „Ekonomika netikėtose erdvėse“. Muzikologė Zita Kelmickaitė dalinosi savo pastebėjimais apie verslumo atspindį lietuvių tautosakoje, dainose, papročiuose. Štai ką ji sakė apie skolas:
Užtat lietuviai labai tikėdavo skolomis – jas stengdavosi atiduoti iki Kalėdų. Visa tai Z.Kelmickaitė aiškina kaimo bendruomenės uždarumu. „Dėl to niekada negalėjo būti priešingai“, – kalbėjo docentė.
Toks požiūris į skolas matomas ir patarlėse ar priežodžiuose:
Aimanuok neaimanuok, o skolą atiduok.
Brenda per skolas kaip kiaulė per balas.
Trys sunkūs darbai žmogui ant svieto: poteriai kalbėt, seni tėvai mityt, skolą atiduot.
Kad ir be duonos valgyti, bile skolos nebūtų
Tik tinginys rąžos prie skolos.
Geriau be skolų skurdžiai gyventi, negu su skolomis trumpai paponauti.
Geriau alkanam gulti, nei su skolomis keltis.
Tačiau panašu, prieš kelias dienas Seime įregistruotas Fizinių asmenų bankroto įstatymas nori visa tai pakeisti. Nurodoma šio įstatymo paskirtis – apsaugoti nemokų fizinį asmenį nuo nuskurdimo ir atkurti jo mokumą. Kitaip tariant, įstatymo paskirtis galimybė nubraukti skolas. Tikslas apsaugoti asmenį nuo nuskurdimo pagirtinas. Tačiau, kas tokiu atveju apsaugos paskolinusius. Ar norėtumėte, kad jums skolingas asmuo paskelbtų bankrotą ir paaiškėtų, kad jo turto ir pajamų nepakaks jūsų skolai grąžinti? Be to, ar skolininkai tikrai darys atsakingus sprendimus su paskolintais pinigais, kai žinos, kad yra būdas skolomis atsikratyti?
