R. Šimašius: Mokyklos, poliklinikos ir Tautos namai (2)

Bet kokios sveikos ekonominės sistemos bruožai yra nuobodžiai akivaizdūs ir vienodi: privati nuosavybė, konkurencija, kuo mažesnis apmokestinimas, reguliavimais nesuvaržyta veikla.

 

Šiandien itin aktualus praktinis klausimas yra, kaip prie sveikesnės sistemos galime prieiti srityse, kurias šiandien finansuoja ir ateityje nori finansuoti valdžia, tačiau valdiškas valdymas jose – beviltiškai subankrutavęs. Pavyzdžiui, kaip padaryti, kad bendrasis lavinimas ir būtina sveikatos apsauga būtų prieinama visiems už valdiškus (t.y. mokesčių mokėtojų) pinigus, bet sistema veiktų daug efektyviau, t.y. pasiūlytų geresnes paslaugas už mažesnę kainą. Neišradinėdami dviračio galime pasitelkti dvi strategijas: (1) privatizavimo arba bent dalinio privačios iniciatyvos pasitelkimo, (2) planavimo sistemos pakeitimo konkurencija.

 

Privatizavimas, koncesija ar biudžetinė įstaiga?

 

Kad privatizavimas duotų naudą, abejonių nėra. Privatizavimas padėtų dabartinėms biudžetinėms įstaigoms nusikratyti kasdienės politikų kontrolės, kuri, ne paslaptis, neretai pasireiškia netgi nurodymais, ką priimti į darbą, o ką atleisti, iš ko pirkti paslaugas, o iš ko ne. Mažiau būtų galimybės įmonių ir biudžetinių įstaigų rankomis daryti į rinkėjus orientuotus šou, o ne siūlyti vartotojams reikalingas paslaugas. Privatizuotos įstaigos įgautų paskatas veikti efektyviau, nes ir pelnas, ir nuostoliai privačioje įmonėje krenta ne ant „kažko“, t.y. visos visuomenės, o ant savininko, t.y. žmogaus, kuris ir priima pelną arba nuostolį nešančius sprendimus. Visa tai, kartu esant konkurencijai, ne tik leistų atsitiesti toms sveikatos ir švietimo įstaigoms, kurios siūlo geras, žmonėms reikalingas paslaugas, bet ir pačias paslaugas padarytų kokybiškesnes ir prieinamesnes. Taigi, privataus veikėjo įsileidimas į iki šiol valdžios valdomas sritis – tai ne baubas, kurio reikia bijoti, o galimybė, kuria būtina pasinaudoti. Bijoti reikia kitko – kad valdžia ir toliau užsisėdės ten, kur ji nesugeba veikti gerai.

 

Paradoksalu, tačiau privatizavimo bijoma. Tai leidžia politikams pasiūlyti netikrą, laikiną privatizavimą – koncesijas arba jų atmainas, kai privatininkui perduodamas ne pats turtas, o tik šio turto valdymas. Aišku, tai nėra tolygu tikram problemos sprendimui – privatizavimui, tačiau leidžia bent jau išvengti valdžios įsivėlimo į kasdienius verslui būdingus sprendimus. O tai – jau nemažas pasiekimas, leidžiantis tuos pačius darbus padaryti efektyviau. Tokiu būdu laimėti gali ir valdžia, nusikračiusi galvos skausmo dėl problematiškų objektų valdymo bei permetusi atsakomybę privatininkui, ir vartotojai, gaunantys geresnes paslaugas, ir privatus verslas, kuris suefektyvinęs veiklą gali ne tik tą patį padaryti pigiau, bet dar ir pelno gauti.

 

Konkurencija valdiškų paslaugų srityje

 

Konkurencija klesti ir duoda gerus rezultatus ten, kur valdžia nesikiša. Tačiau kaip užtikrinti bent kokią konkurenciją ten, iš kur valdžia nenori išeiti su visam, taip panaikindama mokestinius ir reguliavimo apribojimus tarnauti vartotojui ir, atitinkamai, gauti iš to pajamas? Jei manoma, kad tam tikros srities paslaugos tam tikriems žmonėms yra ir valdžios rūpestis – atsiranda valdiška subsidija paslaugos gavėjui. Be abejo, tokiu atveju visada iškils ne tik ekonominis, bet ir vertybinis klausimas, ar tikrai valdžia geriau nei tiesiogiai patys žmonės žino, ko jiems labiausiai reikia. Nuo atsakymo pobūdžio priklausys valdžios įsikišimo lygis (kiek mokesčiais paimama iš vienų ir pinigais ar paslaugomis atiduodama kitiems). Nors tai – esminis klausimas, palikime jį kol kas nuošalėje.

 

Taigi, jei jau valdžia suteikia privilegiją tam tikriems vartotojams suteikti tam tikras paslaugas (tarkime, švietimo, sveikatos apsaugos) visų mokesčių mokėtojų sąskaita, tai galima padaryti bent trejopai: (1) valdžia pasirūpina švietimo ir sveikatos paslaugomis savo valdomose švietimo ir sveikatinimo įstaigose, (2) valdžia suteikia paramą švietimui, sveikatai arba (3) valdžia suteikia paramą, kurios panaudojimą lemia paramos gavėjas.

 

Kad valdžia sveikatos ir švietimo srityse veikia neefektyviai – abejonių nekyla. Gydytojų ir mokytojų (o ypač gerų) vis didėjantis trūkumas, netvarka, biurokratija, neefektyvumas ir, svarbiausia, vartotojo laikymas trukdžiu, o ne gerovės šaltiniu paslaugos teikėjui yra dabartinės sistemos bruožai. Aišku, ne visur ir ne visada. Tačiau išimtys – tik entuziastų dėka. Bet juk sistema yra gera ne tada, kai ji veikia esant geriems jos dalyviams (tai – banali tiesa, tinkanti visiems be išimties atvejams). Sistema yra gera, kai jos vidiniai mechanizmai eliminuoja blogus dalyvius.

 

Tokia blogiausiųjų pašalinimo ir geriausiųjų paskatinimo sistema yra konkurencija. Norint kad netgi už valdiškus pinigus vartotojai gautų gerą paslaugą, būtina įvesti konkurencijos principus. Tai reiškia, kad valdžia turi rūpintis ne kaip gerai suteikti paslaugą, o kaip padaryti, kad valdžios paslaugos teikimui skirtos lėšos atitektų tam, ką pasirenka vartotojas. Švietime tai leistų nuoseklus, o ne dalinis, kaip šiandien, moksleivio krepšelio principo įdiegimas. Sveikatos apsaugoje – privačių įstaigų nediskriminavimas sudarant sutartis su Valstybinėmis ligonių kasomis.

 

Galima, aišku, nieko ir nekeisti, tačiau problematiškoms sritims duoti daugiau lėšų. Pačių aptariamų sričių valdytojai ir dauguma darbuotojų tuo ir pasitenkintų. Neatsitiktinai beveik visi švietimo ir sveikatos ministrai labiausiai stengiasi ir labiausiai giriasi dėl papildomų finansų „išmušimo“. Kitaip tariant, efektyvumas pasireiškia stipresniu antklodės timptelėjimu į savo pusę. Valdžia iš esmės taip ir daro, dėl vaizdo imituodama nuolatinę reformą, kuri nekeičia sistemos pagrindų.

 

Ar toks kelias prasmingas, galime atsakyti vėlgi atlikdami paprasčiausią testą: jei remontui pasamdėte darbininkus, kurie daro broką – ar jūs didinate jiems atlyginimą? Vargu… Vargu, ar problemą sprendžiate inicijuodami jūsų pasamdytos įmonės direktoriaus keitimą. Greičiausiai ieškote geresnių sprendimų, o tai reiškia – susirasite kitą firmą, kuria liksite bent daugmaž patenkinti. Tad kodėl valdžios atveju turėtume elgtis kitaip – jei ji gydo ar moko blogai, tai gal paieškoti, kas tai galėtų daryti geriau?.. Problema ta, kad valdžia, kitaip nei privatininkas – tokia firma, kurios nepakeisi, nes ne jūs ją, o ji jus pasirenka.

 

Valdžia blogai, kai lieka ar (ir) kai išeina?

 

Šimtąkart teisūs tie, kurie sako, kad valdžia dirba taip blogai, kad negali nei efektyviai privatizuoti, nei, juo labiau, efektyviai išnuomoti ar perduoti valdžios vykdytas funkcijas privatininkui. Kaip ir bet kokie kiti valdžios darbai, šie susimažinimo žingsniai irgi turi būti vertinami įtariai. Tačiau ne dėl to, kad kažką darys nebe valdžia, o privatininkas. Privatizavimas yra vienintelis tikrai geras sprendimas, nes tai – paskutinis valdiškas sprendimas. Jei nedrįstama vykdyti privatizavimo, antras geriausias sprendimas lieka netikras, laikinas privatizavimas – kai privatininkui perduodamas ne turtas, o funkcijų vykdymas. Jei nesiryžtama net tam, lieka dabartinė situacija. Tačiau privatizavimo ir funkcijų perleidimo kritikai, grindžiantys savo argumentus nepasitikėjimu valdžia, turėtų atsakyti į klausimą, o kaip mes tuomet galime pasitikėti valdžia, kad ji ir toliau priiminėtų visus sprendimus (įskaitant ir labai ilgalaikius ir dėl labai didelių sumų)?..

 

Taigi, ne mokyklų ir poliklinikų koncesija yra didžiausia grėsmė, kad valdžia padarys klaidų. Atvirkščiai – tai nors ir pusinis, tačiau visgi sprendimas potencialaus efektyvumo link. Nedrąsa net prasižioti apie privatizavimą ir leisti tikrą konkurencija yra tikroji problema. Grėsmė, daug didesnė netgi už neskaidrų privatizavimą, glūdi tokiuose sprendimuose, kaip kad sporto rūmų, stadionų ar profsąjungų rūmų išpirkimas net jei tai daroma su skambiais „Tautos namų“ kūrimo šūkiais. Norintieji laisvės ir gerovės turėtų pasveikinti bet kokias (taigi, ir valdžios vykdomas) iniciatyvas, kurios valdžios sumažina, ir priešintis bet kokioms (netgi spontaniškoms, pilietinėms) iniciatyvoms, kurios valdžios padidina.