Konkurencijos taryba Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, įgyvendina tris pagrindinius tikslus: užtikrina, kad nebūtų sudaromi konkurenciją ribojantys susitarimai, nebūtų piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi rinkoje ir nebūtų vykdoma rinkos koncentracija, kuri sumažintų konkurenciją.
Įmonių susiliejimo (koncentracijos) atvejų Lietuvoje iškyla vis daugiau, nes tarptautinės konkurencijos akivaizdoje vis daugiau šalies įmonių koncentraciją mato kaip geriausią savo verslo planą. Tačiau čia įmonės susiduria su Konkurencijos įstatymu, pagal kurį Konkurencijos taryba savo nuožiūra gali leisti koncentraciją, leisti ją su išlygomis ir privalomais nurodymais įmonėms arba apskritai neleisti.
Tokios plačios Konkurencijos tarybos galios suteiktos tam, kad ši užtikrintų konkurenciją, kad rinkoje veiktų kelios savarankiškos, panašia veikla užsiimančios įmonės. Tačiau šie tikslai gražiai atrodo dažniausiai tik popieriuje ir tik teoriškai. Praktikoje gi, rinkai tampant vis globalesnei, Lietuvos “trys milijonai” yra tik lašelis pasaulio ekonomikoje, o lietuviškų “gigantų” susijungimai pasaulio mastu – nykštukiniai.
Kai kuriose ūkio šakose jau tapo akivaizdu, kad sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkose gali tik stambūs ūkio subjektai, sugebantys sumažinti valdymo ir naujovių diegimo išlaidas, veiksmingiau organizuoti reklamą ir pardavimus. Pasauliniai oro kompanijų, bankų, draudimo bendrovių, automobilių gamintojų ir kitų įmonių susiliejimai yra plačios apimties. Tuo tarpu Lietuvos pramonės gigantai yra tik smulkūs veikėjai pasaulio ir net Europos mastu, o jų koncentracijos ribojimas, ypač įstojus į PPO ir stojant į ES, atrodo mažiausiai keistas.
Užmirštama, kad konkurencija tarp atskirų firmų, kurią matome plika akimi, tėra tik ledkalnio viršūnė. Kur kas plačiau ir esmingiau konkurencija pasireiškia tarp skirtingų prekių ir paslaugų rūšių (neužmirškime, kad fiksuoto ryšio telefonas konkuruoja su mobiliuoju, o abu kartu – su pašto paslaugomis ir t.t.) ar gamybos formų (įskaitant konkurenciją tarp stambių įmonių, sugebančių pateikti masinį produktą ir sumažinti kaštus, bei smulkesnių įmonių, dažnai lanksčiau reaguojančių į specifinius vartotojų poreikius).
Tai, jog Lietuvoje smulkios įmonės jungiasi į didesnes, visiškai nereiškia, kad įsigali monopolistai. Nors prieš dešimtį metų Lietuvoje buvo kelios dešimtys pieno įmonių, jos tarpusavyje nekonkuravo. Tačiau, esant laisvos prekybos sutartims, didesnėms tarptautinių mainų galimybėms ir ūkinės veiklos laisvei, jei jos, tarkime, visos susijungtų į vieną, netgi tada konkurencija būtų daug didesnė dėl užsienio gamintojų ir potencialių gamintojų, bet kada galinčių atsirasti Lietuvoje. Konkurencija yra silpna ne ten, kur veikia stambios įmonės, o ten, kur valdžia riboja naujų veikėjų galimybes ateiti į rinką.
Deja, koncentracijos ribojimas į antrą planą nustumia tikrąsias problemas, trukdančias atsirasti laisvos rinkos ir konkurencijos vaisiams. Nors Įstatymas suteikia Konkurencijos tarybai įgaliojimus prižiūrėti, ar valstybėje priimami teisės aktai neteikia privilegijų ir neriboja konkurencijos, šiomis galiomis naudojamasi retai. Užuot nukreipus pagrindinį dėmesį į “teisėtas” monopolijas, pavyzdžiui, energetikos, šilumos ūkio ar transporto šakose, yra ribojami įmonių veiksmai tose srityse, kurias tiesiogiai veikia pasaulinė konkurencija, pavyzdžiui, alaus, pieno gamyba.
Koncentracija, kaip ir įmonių skaidymasis, yra rinkos produktas. Sprendimai dėl koncentracijos priimami privačiai ir tik savininkų sąskaita, o šių sprendimų teisingumą patikrina vartotojai. Įstatymų leidėjai ir Konkurencijos taryba neturėtų spręsti už vartotoją, kokio dydžio įmonių reikia rinkoje, o kokio – ne. Tačiau jei nori padėti vartotojui, valdžia turi susilaikyti nuo pagundų tobulinti rinką pagal savo vizijas.
Bendro LLRI ir Delfi.lt projekto „Rinkos erdvė“ komentaras
