Seime svarstoma, kiek vienas asmuo ar susiję asmenys, pavyzdžiui, sutuoktiniai, įmonės bendrasavininkiai, gali turėti miškų ūkio paskirties žemės. Siūlomas 1500 ha ribojimas, tačiau koks šio ribojimo poreikis ir poveikis – neaišku. Nuo platesnių diskusijų yra meistriškai išsisukinėjama. Nė neklausiama, ar tokie ribojimai išvis būtų prasmingi.
Visų pirma, Seimo Teisės departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir sveikas protas klausia, kodėl būtent tokie ploto dydžio plotai turi būti ribojami? Apvalus skaičius nėra pagrįstas skaičiavimais, poveikio analize ar su miško augimo ir priežiūros ypatumais susijusiais argumentais. Specialistų vertinimu, dėl medžių augimo ciklo miškų ūkiui reikia didelių plotų: norint kasmet surinkti vieno hektaro medienos reikalinga turėti 100 ha įvairaus amžiaus miškų, o norint pasiekti, kad medienos perdirbimo įmonė veiktų pelningai, reikia per 10 tūkst. ha miško. Medienos perdirbimo įmonėms, kurios planuoja vystydamos savo verslą įsigyti miško plotus, verslo plėtros galimybė būtų tiesiog užkirsta.
Be to, papildomi reguliavimai nėra reikalingi. Jau dabar pagal teisės aktų reikalavimus miško savininkai negali beatodairiškai iškirsti savo valdomo miško, taip pat jie turi pareigą mišką atsodinti, taigi, peršasi mintis, kad valstybė tiesiog nesugeba užtikrinti jau esamų įstatymų taikymo. Lietuvoje yra apie 250 tūkst. privačių miškų savininkų. Vidutiniškai vienam savininkui priklauso 3,4 ha miško, taigi 1500 ha riba liestų mažą rinkos dalį. Įsivaizduokime, jei analogiški apribojimai būtų taikomi kitose srityse – kaip absurdiškai atrodytų, jei, pavyzdžiui, būtų numatyta pervežimo įmonei teisė turėti ne daugiau kaip 40 vilkikų.
Neatliktus namų darbus lydi populistiniai argumentai, kurie atrodo kaip nurašyti nuo geografijos vadovėlio pratarmės. Projektų aiškinamuosiuose raštuose, kuriuose turi būti nurodyti įstatymo pakeitimo pagrindai, priežastys ir galimas poveikis, patosiškai kalbama apie miškų, kaip vieno pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, svarbą. Tačiau juk dėl miškų svarbos niekas nesiginčija. Politikai cituoja Konstituciją, kuri numato, kad valstybė turi rūpintis miškais ir prižiūrėti, kad miškai būtų naudojami saikingai ir atkuriami bei gausinami. Tačiau negi reiškia, kad asmenų nuosavybės teisės turi būti apribotos?
Jei jau kalbame apie Konstituciją, vertinkime ją visą. Konstitucija gina privačią nuosavybę, kuri yra Lietuvos ūkio pagrindas. Sakote, kaip tada pažaboti tuos, kurie neteisėtai kerta didelius miškų plotus? Miškų ūkio veiklą stebint ir reguliuojant miško resursų naudojimą, tačiau ne išvis atimant galimybę juos turėti.
Tačiau viskas yra daug paprasčiau. Klaidinga miškų nuosavybės ribojimų prielaida yra ta, kad valstybei valdant mišką jis bus saugomas geriau negu privataus savininko. Lietuvoje valstybei priklauso daugiau kaip du trečdaliai visų miškų. Įprastai Europos sąjungos valstybėse yra atvirkščiai, t.y. vidutiniškai 60 procentų miškų priklauso privatiems savininkams. Pavyzdžiui, Švedijoje 78 proc. miškų yra privatūs, Danijoje – 76 proc. (2015 m. duomenys).
Valstybė kaip miškų savininkė užsiima su miškų ūkiu susijusia komercine veikla, pavyzdžiui, apdirba ir parduoda medieną. Per pirmąjį 2018 m. pusmetį Valstybinių miškų urėdija iš viso pardavė apie 1,8 mln. kub. metrų medienos, iš žaliavinės medienos pardavimo gavo 86 mln. eurų pajamų ir yra vertinama kaip viena labiausiai pelningų valstybės įmonių.
Miško plotų ribojimai galiotų tik privatiems asmenims, ir negaliotų pačiai valstybei kaip miškų savininkei. Taip būtų iškraipoma sąžiningos konkurencijos laisvė, kurią pagal Konstituciją turi saugoti įstatymas. Politikai, bandydami pagrįsti savo iniciatyvas, esminius Lietuvos teisės pagrindus interpretuoja siauriai ir taip, kaip patogu. Reikalavimai miškų kirtimui ir tvarkymui yra vienodi visiems miškų savininkams – tiek valstybinių, tiek privačių miškų valdytojams, todėl valdomo ploto ribojimas niekaip nedarytų įtakos miško naudojimo paskirčiai ar miško apdirbimo mastui.
Apribojus miškų ūkio paskirties plotus privatiems savininkams, Valstybinių miškų urėdija įgytų konkurencinį pranašumą užsiimti iš esmės identiška veikla kaip ir privatūs subjektai, jai būtų suteiktos privilegijos užsidirbti mokesčių mokėtojų sąskaita.
Miškų nuosavybė nuolat mėtoma kaip karšta bulvė – iš pradžių gąsdinus užsieniečiais, dabar gąsdinama vietiniais miškų savininkais, tačiau bet kokių reformų laimėtojas tyčia (ar netyčia) – valstybinis biznis.
