J. Simionenko-Kovacs. Rizikos vertinimo ir valdymo statybose trūkumai

Statybų sektorius šiemet sulaukė nemažai kritikos: korupcijos skandalai, sumažėjęs statybų sektoriaus pasitikėjimo rodiklis, vienas didžiausių Europos Sąjungoje šalyje atliktų statybos darbų vertės smukimas. Visa tai atskleidžia, kad dabartinę statybos priežiūros sistemą būtina tobulinti.

Lietuvoje statybos kontrolė neapsiriboja statinių tikrinimu. Statytojai su ja susiduria dar net neprasidėjus statyboms, kai būtina informuoti visuomenę, suderinti statinio projektinio pasiūlymo užduotį, gauti projekto patvirtinimą (kartais net kelis), statybos leidimą ir t. t.

Dažnai tokia ekstensyvi statybos priežiūra, užuot užtikrinusi saugumą, tik apsunkina statybos procesą. Dėl ribotų valstybės išteklių atlikti išsamią kontrolę prastėja procedūrų kokybė, ilgėja terminai, vėluojama, taigi atsiranda ir korupcijos paskatų. Siekdamos išvengti šių problemų, vis daugiau šalių pasitelkia rizika pagrįstą (angl. risk-based) inspekcijų modelį. Jo esmė – nustatant kontrolės priemones, atsižvelgti į statinių keliamą riziką.

Lietuvoje ši praktika taip pat ne naujiena. Šalyje jau egzistuoja visuotinis statinių klasifikavimas, pagal kurį nustatomas patikrinimų dažnumas. Ypatingi statiniai tikrinami dažniausiai. Nesudėtingiems statiniams, palyginti su ypatingais ir neypatingais, taikomas gerokai paprastesnis kontrolės procesas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokia sistema veikia efektyviai, tačiau yra keli „bet“. Tiksliau – trys.

  1. Statinių kategorijos tinkamai neatspindi rizikos.

Statinių klasifikavimas turi būti paremtas statinių rizika. Tik tada galima tinkamai parinkti rizikos valdymo priemones, neapsunkinant statybos proceso mažos rizikos statinių statytojams ir užtikrinant kokybišką didelės rizikos statinių kontrolę.

Dabartinis statinių klasifikavimas nesivadovauja šia taisykle. Statiniai priskiriami kategorijoms ne pagal potencialią riziką, bet pagal jų struktūros sudėtingumą. Nesudėtingiems statiniams priklauso ne visi mažos rizikos statiniai. Neypatingų statinių kategorijai priskiriami vidutinės ir mažos rizikos statiniai. Į ypatingų statinių kategoriją patenka ne tik didelės, bet ir mažesnės rizikos statiniai.

Nesudėtingų statinių maksimalūs ploto parametrai yra tik 80 m2, o tai maždaug atitinka trijų kambarių butą. Visi didesni statiniai priskiriami aukštesnės (neypatingos) kategorijos statiniams. Pagal šią sistemą du vienodos paskirties statiniai (pavyzdžiui, sandėliai) gali būti priskiriami skirtingoms kategorijoms tik dėl skirtingų ploto parametrų, nors padariniai nelaimės atveju ir būtų vienodi.

Ypatingų statinių kategorijai priskiriami įvairios rizikos statiniai, dalis kurių nelaimės atveju net neturėtų reikšmingų padarinių. Į šią kategoriją patenka ir 2 000 m2 ploto ligoninė, kasdien sulaukianti daugybės lankytojų, ir tokio pat dydžio sandėlis, kuriame laikomos nepavojingos medžiagos ir vienu metu būna vos keli žmonės. Akivaizdu, kad dviejų statinių potenciali rizika gerokai skiriasi, tačiau abu priskiriami tai pačiai kategorijai.

Nustatant riziką, svarbiausias kriterijus turėtų būti padarinių nelaimės atveju mastas. Tokios statinio charakteristikos kaip plotas ar aukštis yra svarbios nustatant defektų tikimybę, bet jos turi būti vertinamos ne pavieniui, o kartu su padarinių mastu. Analizuojant dabartines kategorijas, susidaro priešingas įspūdis, nes daug statinių tik dėl ploto ar kitų neesminių parametrų priskiriami rizikingiems statiniams.

2. Rizikos valdymo priemonės nėra nukreiptos tik į didelės rizikos statinius.

Sėkmingai rizika pagrįstą modelį įgyvendinusios šalys visų pirma išteklius nukreipia į didelės rizikos statinių statybos priežiūrą. Mažos ar vidutinės rizikos statiniai yra paliekami statytojų ar privataus sektoriaus ekspertų atsakomybei.

Nustatant kontrolės priemones, taip pat svarbu atsižvelgti į priežastis, dėl kurių statytojai nesilaiko nustatytų reikalavimų. Lietuvoje ypatingų ir neypatingų statinių statytojai su valstybės priežiūra susiduria beveik visuose statybos etapuose. Patikrinimų tenka sulaukti net ir nesudėtingų statinių statytojams. Tokia praktika rodo, kad egzistuoja įsitikinimas, jog statytojai nenori laikytis reikalavimų, bet laikysis, jei bus kreipiamas dėmesys. Tačiau iš tikrųjų statytojai juk nenori, kad jų statomi statiniai sugriūtų ar turėtų kitų pavojingų defektų.

Siekdama skatinti savarankišką atitiktį, užuot pernelyg stipriai kontroliavusi, valstybė turėtų aiškintis reikalavimų nesilaikymo priežastis ir teikti pagalbą (konsultacijas, stengtis palengvinti procedūras, pagreitinti jų terminus ir t. t.). Statytojai ir patys yra suinteresuoti, kad jų investicijos būtų saugios.

Valstybinė priežiūra negali sužiūrėti visko. Jei egzistuoja nuomonė, jog statytojai sąmoningai nesilaiko reikalavimų, tai statybos kontrole problema yra tik valdoma. Ji nepašalina rizikos priežasčių ir neužtikrina problemos sprendimo tęstinumo. Daugybė patikrinimų tik apsunkina ir ilgina statybos procesą.

3. Statybos kontrolės sistema vis dar valstybės rankose.

Dažnai klaidingai manoma, kad galima tik valstybinė statybos priežiūra, tačiau kontrolę gali atlikti ir privataus sektoriaus specialistai. Statybos priežiūros sėkmė priklauso nuo inspektorių profesionalumo ir statinių atitikties saugumo normoms užtikrinimo, o ne nuo inspekcijas atliekančios institucijos tipo.

Dėl ribotų valstybės institucijų išteklių statybos priežiūra šiandien ilgai užtrunka. Galimybė naudotis privataus sektoriaus, turinčio reikalingų išteklių, žinių ir patirties, paslaugomis ne tik leistų statytojams greičiau sulaukti kokybiškų paslaugų, bet ir sudarytų galimybę dalį išteklių skirti efektyvesnei veiklai. Valstybė galėtų skirti pakankamai išteklių didelės rizikos statinių priežiūrai ir greičiau atlikti kitas procedūras. Užuot tikrinus statinius vizualiai, kaip tai daroma šiuo metu, būtų galima atlikti nuodugnesnes inspekcijas.

Geros praktikos pavyzdžiu laikomą statybos kontrolę turinčios šalys jau seniai į pagalbą pasitelkė privatų sektorių. Australijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje tikrinimo procedūras gali atlikti patys statybos proceso dalyviai, o didelės rizikos statiniams pasitelkiamos draudimo bendrovės ir nepriklausomi ekspertai. Lietuvoje privačiam sektoriui šiandien patikėtos tik statinių ir jų projektų ekspertizės. Pagrindinis kontrolės procesas vis dar yra valstybinių institucijų rankose.

Skandalų statybų sektoriuje mastas rodo, kad dabartinei statybos priežiūros sistemai reikia pokyčių. Patikslinus statinių klasifikavimą ir nustačius atitinkamas rizikos valdymo priemones, pagreitėtų statybos procesas ir sumažėtų našta statytojams bei statybos priežiūrą vykdančioms institucijoms. Valstybinės institucijos galėtų skirti daugiau išteklių didelės rizikos statinių priežiūrai, taip užtikrindamos kokybiškesnes, laiku atliekamas inspekcijas, arba panaudoti išteklius produktyvesnei veiklai. Pavyzdžiui, teikti konsultacijas statybos proceso dalyviams ir taip skatinti jų pačių savikontrolę. Galimybė naudotis privataus sektoriaus paslaugomis leistų statytojams greitai gauti kokybišką paslaugą. Tai pagreitintų statybos procesą ir panaikintų dalį korupcijos paskatų.