I. Genytė-Pikčienė. Valstybinis bankas: lopydami kreditavimo spragas nesukurkime dar vienos viešojo sektoriaus kiaurymės

Prezidentas, išreiškęs susirūpinimą konkurencine aplinka bankų sektoriuje, į viešąją erdvę grąžino valstybinio komercinio banko idėją. Kuriuose komercinės bankininkystės segmentuose matomos kamšytinos spragos – nedetalizuojama, o su sprendimo būdo pasiūlymu paskubėta.

Tai, kad Lietuvos kredito sistema per pastarąjį dešimtmetį stipriai pakito, jokia naujiena. Sumažėjus rinkos dalyvių, išaugo bankų sektoriaus koncentracija. To priežastys: tiek verslo, tiek mažmeninės bankininkystės rinkos seklumas, sunkios 2009 m. krizės pamokos ir sugriežtėjęs veiklos reglamentavimas, sektoriaus valymas nuo neskaidriai veikusių bankų, pinigų plovimo atvejų metamas prastos reputacijos šleifas, verslo ir mokestinės aplinkos trūkumai, palyginti su kaimyninėmis šalimis, skatinę rinkos dalyvius iškelti centrines buveines iš Lietuvos. O tuomet dar net nebuvo bankų aktyvų mokesčio aktyvistų, kurių iniciatyvos netruks užgniaužti bet kokią viltį pritraukti naujų kredito rinkos žaidėjų.

To pasekmes bankų paslaugų kainai šiek tiek švelnina šiuo metu vykdoma skatinamoji Europos Centrinio Banko pinigų politika ir žemų palūkanų normų aplinka, bet kreditų trūkumas jau jaučiamas. Lietuvos banko duomenimis, bankų paskolų įmonėms portfelio metinis augimas šiemet išsikvėpė, o nuo balandžio mėnesio jis netgi neigiamas. Be to, įmonių mokamų palūkanų normos už naujas paskolas Lietuvoje gerokai viršija euro zonos vidurkį. Rugsėjį Lietuvoje šis rodiklis siekė 2,94 proc., o vidutiniškai euro zonoje – 1,35 proc. Būsto paskolų palūkanų normos Lietuvoje taipogi aukštesnės nei vidutiniškai euro zonoje. Tiesa, jos nėra pačios didžiausios, netgi yra žemesnės nei Estijoje ir Latvijoje, vis tik atotrūkio nuo euro zonos vidurkio didėjimo tendencija namų ūkiams nėra palanki.

Tačiau šioms rinkos ligoms gydyti Lietuvoje valstybinis komercinis bankas – vaistas netinkamas. Teoriškai kredito sistemoje toks bankas padidintų rinkos efektyvumą tik tokiu atveju, jei jis veiktų kaip savarankiškas, politiškai nepriklausomas ir lygiavertis bei lygiateisis rinkos dalyvis. Deja, Lietuvoje kol kas tai sunkiai įmanoma. „Lietuvos pašto” pastarosiomis savaitėmis drebinantys skandalai – puiki iliustracija, kaip vis dar baigiasi nepriklausomoms valdyboms Lietuvoje. Ir tai ne pavienis netikėtas atvejis. Transparency International tyrimo duomenimis, 2017 m. 4 iš 10 valstybės (VVĮ) ir savivaldybių valdomų (SVĮ) įmonių vadovai buvo susiję su partijomis, o VVĮ ir SVĮ vadovų kaita stipriai susijusi su rinkiminiais ciklais. 2019 m. birželio mėn. STT atliktos visų 246 Lietuvos SVĮ išorinio nepotizmo rizikos intensyvumo analizės metu nustatyta, kad vidutiniškai 6 proc. SVĮ darbuotojų turi giminaičių tas įmones valdančių savivaldybių administracijose, bet atskirose įmonėse šis skaičius siekia beveik trečdalį. Taigi, kai tokios įšaknijusios švogerizmo, nepotizmo, „lesyklėlių”, medžioklės būrelių ir pan. tradicijos, apie politinę hipotetinio valstybinio banko nepriklausomybę galime net nesvajoti. O be jos turėsime tik dar vieną kiaurymę viešajame sektoriuje, pro kurią įvairioms keistoms ir finansiškai nepagrįstoms reikmėms plauks mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai.

Tik šios potencialios kiaurymės rizika ir, nesėkmės atveju, kaštai nepalyginamai didesni. Bankininkystė yra žaidimas rimtas, brangus ir sudėtingas, sveriant riziką, balansuojant finansavimo srautus ir maksimizuojant efektyvumą. Privačių komercinių bankų verslo orientacija į pelną užkuria svarbų savireguliacijos mechanizmą, kuris užtikrina, kad lėšos būtų valdomos efektyviai, paskolos generuotų grąžą ir būtų grąžintos. Valstybiniams bankams pelnas nėra vienintelė sąlyga, jie turi ir papildomų socialinių, infrastruktūros, ar plėtros funkcijų, kurios, atseit, „lopo” rinkos skyles ir tuo pateisinamas jų pelno nebuvimas. Deja, šis tikslų dualumas programuoja neefektyvius sprendimus, kurie kaupiasi blogų paskolų pavidalu. O šioms pasiekus kritinį lygį, ištinka krizės, kurių kainą ir vėl susimokėtų mokesčių mokėtojai.

Čia iliustracijai labai tinka visai nesena Slovėnijos bankų krizės patirtis. Šiaip jau Lietuvai ne kartą nosį nušluosčiusi Slovėnija (kad ir 2007 metais, kai šiai šaliai pavyko įsivesti eurą, o mums ne) 2013 m. suklupo būtent dėl laiku neatliktos bankų sektoriaus privatizacijos. Valstybinių Slovėnijos bankų blogų paskolų kupra ir bankroto rizika šiai šaliai kainavo investicinio lygio reitingą. Į vadinamą investicinio „šlamšto“ (angl. junk) teritoriją patekusiai šaliai pabrango skolinimasis tarptautinėse finansų rinkose. Tokiomis sąlygomis teko spręsti, ar skolintis iš vadinamosios troikos (TVF, ECB, Europos Komisija), ar bandyti pritraukti lėšų rinkose. Troikos Slovėnijai išvengti pavyko, pati šalis į valstybinių bankų gelbėjimo operaciją įliejo 3 milijardus eurų, be to, buvo nuspręsta skęstančių bankų gelbėjimo finansinę naštą užmesti ant obligacijų ir akcijų turėtojų pečių (angl. bail-in). Išlaviruoti iš bankų krizės skausmingai, brangiai, bet pavyko. Slovėnijai teko sunkus šių bankų restruktūrizavimo ir privatizavimo kelias. Slovėnijos valstybinių bankų saga tęsiasi iki šiol: po ilgų ginčų konstituciniame teisme Slovėnijos parlamentas priėmė įstatymą, verčiantį centrinį banką padengti nukentėjusių akcininkų ir obligacijų turėtojų nuostolius, patirtus 2013 m. gelbėjant valstybinius bankus. Slovėnijos centrinis bankas, remiamas Europos Centrinio Banko, sako, kad tai dar ne pabaiga.

Tai, kad valstybinis bankas Lietuvai – ne panacėja, galima matyti ir iš Lietuvos banko viešajai diskusijai pristatyto dokumento „Konkurencijos būsto paskolų rinkoje didinimas”. Tarp siūlomų priemonių „lopyti” būsto kredito rinkos neefektyvumo skyles, valstybinio banko nėra. Belieka tikėtis, kad ir jo idėjai palaikymo neatsiras. Ypač, kai priemonių probleminėms finansinių paslaugų sritims spręsti daugėja už bankų sektoriaus ribų. Lietuvos banko puoselėjama aplinka fintech startuoliams nustebina rinkos dalyvius patogiais ir lanksčiais sprendimais, auga atsiskaitymų, sutelktinio finansavimo platformų, prekybos kredito bei faktoringo įmonių rinka. Valstybė taipogi turi finansų inžinerijos ar garantinių įrankių, tiesiog reikia išnaudoti jų potencialą.