I. Genytė-Pikčienė. Demokratinės brandos spuogai

Mūsų jaunai demokratijai greitai sukaks trisdešimt. Nueitas kelias išties įspūdingas: destruktyvų, krizinį šoko ir chaoso pirmąjį dešimtmetį palaipsniui keitė kūrybos ir plėtros etapas. Jis taipogi nebuvo sklandus. Būta klaidų, ekonominių smūgių iš išorės, vidinių nusivylimų. Vadavomės iš geopolitinių pančių ir karpėme struktūrines ir nomenklatūrines praeitos epochos bambagysles. Bet kaskart, prieš nuleidžiant rankas, vis pavykdavo susipurtyti, persigrupuoti, keistis ir, stebinant net pačius save, stiebtis į viršų.

Šiandien esame ekonomiškai sėkminga Europos elito klubo narė, kuriai pavyko tikrai nemažai pasiekti. Nepaisant visų vidinių ir išorinių barjerų, padarėme didžiausią ekonomikos šuolį iš viso Centrinės ir Rytų Europos regiono. Pagal BVP (atmetus kainų įtaką), tenkančio vienam gyventojui, rodiklį, nuo ES vidurkio atsiliekame tik 20 proc., tad vytis beliko visai nedaug. Ne procentais, o kartais augindami eksporto apimtis įsitvirtinome tarptautinėse rinkose. Sparčiai taisėsi ir namų ūkių finansinė padėtis bei gyvenimo kokybė, augo pajamos ir pensijos, traukėsi skurdas. Šalies reputaciją ir ateities galimybes didina įspūdingos nominacijos Pasaulio banko Doing Business rikiuotėje, fintech bei startuolių ekosistemos laimėjimai, vis nauji aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių investuotojų pritraukimo rekordai. Net ir ilgalaikė Lietuvai itin skausminga emigracijos tendencija pagaliau apsivertė. Nors dauguma atvykusiųjų – ne lietuviai, tačiau tai pirmas rimtas žingsnis, ambicija tapti traukos centru darbštiems ir veikliems. Visa tai leidžia pasakyti, kad nėra buvę geriau.

Deja, vis dar neišmokome džiaugtis ir įvertinti šių įstabių ekonominių, politinių ir mikro lygmens pasiekimų. Minint Berlyno sienos griūties 30-metį išleistoje I. Krastev ir S. Holmes knygoje ”The Light That Failed“ – piešiama „Vakarų liberalizmo dievu nusivylusi“ ir kietesnės rankos besiilginti Centrinė ir Rytų Europa. Autoriai pastebi, kad Centrinės ir Rytų Europos valstybės šiandien skendi nusivylime. Nepaisant to, kad tikriausiai nėra gyvenę turtingiau ar jautęsi saugiau. Finansinė ir ekspertinė tarptautinių institucijų pagalba pereinamuoju laikotarpiu, narystė NATO ir Europos Sąjungoje, saugumas ir struktūrinės paramos milijardai – ištrauktas sėkmingas bilietas, kuris išsvajotos laimės neatnešė. Ar tiesiog tik per daug išlepino. Juk išlepimas užliūliuoja ir priverčia pamiršti, kad laimę vis tik teks susikurti patiems.

Laikas – yra kertinė problemos ašis. Trisdešimt metų – per mažai subręsti valstybei, sąmoningai visuomenei, tvarioms ir efektyvioms taisyklėms, aštriam kritiniam mąstymui. Medžiui, kuris buvo per stipriai nugenėtas, atsitiesti tiesiog davėme per mažai laiko, kad galėtume raškyti prisirpusius vaisius. Todėl ir atrodome kaip nesubrendę paaugliai, kurių raumenynas ir kaulai išstypo, tačiau tėčio švarkas vis tiek atrodo juokingai per didelis. Bet vis tiek bandome lygiuotis į suaugusiuosius. O kai nepavyksta ir kažkur giliai viduje suprantame savo trūkumus, pykstame, maištaujame ir ieškome naujų gelbėtojų.

Ir tada mūsų gelbėti įžengia jo didenybė Populizmas. I. Krastev ir S. Holmes savo knygoje išgrynina, kokiais būdais Centrinėje Rytų Europoje išaugo tokių kieta ranka ir antieuropietiška retorika pasižyminčių gelbėtojų įtaka. Autoriai taikliai pastebi, kad šios politinės jėgos išnaudojo Vakarų pasaulio „klaidas“: Didžiąją recesiją, migracijos krizę, kraštutinio nacionalizmo jėgų stiprėjimą net pačiose ES senbuvėse. O kur dar asmeniniai Centrinės ir Rytų Europos šalių demokratinės brandos spuogai: didėjusi socialinė nelygybė, korupcija, nepotizmas, nešvarūs žaidimai galia ir įtaka. Visa tai vargina gyventojus, ardo tikėjimą ir skatina nusivylimą. 

Tokia terpė antivakarietiškam populizmui itin palanki. Juk belieka tik prieiti, patapšnoti per petį ir užsilipus ant moralinės bačkos visa tai rinkėjų smegenyse perkonstruoti kaip klystkelį, paaštrinant nacionalizmo gaidomis, grėsmėmis tautiškumui, identitetui. Kam sekti tais, kurie daro tokio masto (Didžioji Recesija) klaidas? Kam būti su tais, kurie pastaruosius porą dešimtmečių naikina mūsų identitetą (emigracija, priverstinės pabėgėlių dalybos ir t. t.)? Klausimai taiko į jautriausius taškus. Nuo tokios „neteisybės“ pavargusioms masėms, tai lyg šliūkštelėjimas žibalo į nusivylimo ugnį. Ir čia į populizmo balną įšokęs gelbėtojas-išvaduotojas, kaip netikėta, pasiūlo išeitį ir „geresnį“ sprendimą. O kur dar pasąmoniniai sentimentai praeitos epochos didvyrių heroizmui.

Bet kaipgi šiame Centrinės ir Rytų Europos paveiksle atrodome mes? Kasmet per sausio 13-ąją „prisimename, kodėl esame laisvi“ socialiniuose tinkluose, bet ar dar vis mokame tą laisvę vertinti? Ar išnaudojame jos siūlomas galimybes? Ar irgi išlepome, nuleidžiame rankas ir ieškome lengvesnių kelių, kietos rankos, kuri pasirūpins? Bet ar tikrai galime sau leisti skųstis ir vadinti tokią Lietuvą, kokią esame sukūrę šiandien, Vakarų kopijavimo klaida?

Ir iš tiesų, skaitant minėtą knygą, su ja susijusius straipsnius ir komentarus, formuojasi nedrąsūs išvadų kontūrai, kad mes visgi jau kitokie. Baltijos šalys jau nebe pasipiktinusio ir nusivylusio Centrinės ir Rytų Europos klubo narės, tikinčios eilinių gelbėtojų supergaliomis. Ir šįkart ne apie karteles ir veto. Nors žinoma, mums ir mūsų kaimynėms nutinka dar visokių silpnumo akimirkų politinių pasirinkimų prasme. 

Esame gerokai labiau pasistūmėję pereinamojo laikotarpio kliūčių ruože. Ir godžiai raškant tuos taip sodriai sirpstančius pirmuosius vaisius, nebesinori pulti kirsti medžio ir sodinti naujo. O demokratinės brandos spuogai paprasčiausiai išaugami. Tereikia tik dar šiek tiek palaukti ir nenuleisti rankų.