Dažnai svajojantiems būti dainininkais žmonės pataria: jei gali nedainuoti – nedainuok. Ko gero, panašiai galima patarti ir valdžios atstovams: jei gali nereguliuoti – nereguliuok. Štai dabar Seime svarstoma griežtinti pavežėjų t. y. tų, kurie teikia keleivių vežimo paslaugas, naudodamiesi mobiliąja programėle, veiklą. Neramu, kad reguliavimai gali būti sukurpti tokie, kad neseniai išpopuliarėjusi paslauga gali ir pabrangti, ir tapti daug sunkiau prieinama.
Turbūt dažnas prisimena dar nesenus laikus, kai prisiskambinti taksi būdavo problema, prieš šventes automobilio tekdavo laukti pusvalandį ir dar ilgiau. Jau nekalbant apie dideles kainas. Situacija pasikeitė, kai rinkoje ėmė veikti pavežėjai. Paprastai tariant, suveikė dalinimosi ekonomika. Išaugusi konkurencija didino paslaugų prieinamumą, išsikviesti tiek pavežėją, tiek taksi tapo paprasta. Veikiant konkurencijai šios paslaugos gerokai atpigo.
Privalumus jaučia ne tik vartotojai. Galimybė užsiimti pavežėjo veikla daugeliui suteikia galimybę užsidirbti. Pavežėjimo paslaugų organizatorių duomenimis, kiekvieną mėnesį Lietuvoje darbuojasi keli tūkstančiai pavežėjų, tačiau per metus jų susidaro tris kartus daugiau. Ir tai yra pavyzdys, kokių puikių dalykų gali sukurti pati rinka, kai neapkrauni jos nereikalingais apribojimais.
Valdžia konstatuoja problemą, kad taksi ir pavežėjai veikia nevienodomis sąlygomis. Taksi veiklai keliami didesni reikalavimai nei pavežėjams, todėl siekiama veiklos sąlygas suvienodinti. Tikslas gal ir geras, ir tą padaryti tikrai galima – atsisakant perteklinių reikalavimų. Deja, valdžia suka į priešingą pusę ir bando stipriai suvaržyti pavežėjų veiklą. Tačiau taksi ir pavežėjų paslaugos nėra visiškai vienodos, todėl ant vieno kurpalio jų užmauti nepavyks.
Pavyzdžiui, taksi automobiliai privalo turėti plafoną (ženklą, tvirtinamą ant stogo) ir specialius geltonos spalvos numerius. Pavežėjams šie reikalavimai netaikomi. Ar tas ženklinimas labai reikalingas vartotojams? Greičiau tikrintojams, kurie atpažintų automobilį ir galėtų jį sustabdę gatvėje patikrinti. Tačiau tos patikrinimo galimybės kainą apmokės ne veiklos tikrintojas, o vartotojas.
Ne ko kito, o tik lengvesnio šią veiklą prižiūrinčių institucijų darbo vardan siūloma neleisti tuo pačiu automobiliu vykdyti ir taksi, ir pavežėjo veiklos. Tai grubus asmens ūkinės laisvės, kurią garantuoja Lietuvos Konstitucija, ribojimas. Lengvesnė pačių nusistatytų reikalavimų priežiūra nėra pakankama priežastis riboti galimybes užsiimti norima veikla vairuotojams, trukdyti natūraliam rinkų vystymuisi, paminti vartotojų interesus.
Tai yra pavyzdys kaip valdžia pakliūva į savo pačios paspęstus reguliavimo spąstus. Pirmiausia, nustato reikalavimus, kurių laikymąsi sunku kontroliuoti. Tada sukuria dar daugiau reikalavimų, kad vis tik įgalintų kontrolę. Ir reguliavimas tampa savitikslis, negalvojant, ar iš jo yra bent kam nors naudos. Bėda ta, kad į tuos spąstus nutempiami ir visi kiti: keleiviai, vairuotojai, programėlės valdytojai, taksi bendrovės.
Kad jau valdžia iš esmės ėmėsi šio klausimo, dabar pats laikas pamąstyti, ar tie reikalavimai, kurių šiandien turi laikytis taksi bendrovės, yra vis dar aktualūs. Dalies pavežėjų automobiliai nėra žymimi ir niekuo nesiskiria nuo įprastų asmeninių automobilių, ir tai netrukdo pavežėjams teikti paslaugų. Kita dalis pavežėjų ženklina automobilius savanoriškai be jokių įpareigojimų. Tad ar šių sprendimų nereikėtų palikti patiems rinkos dalyviams, užuot jais apkrovus ir naujus?
Dažniausiai važiuojant su pavežėjais kokybės kontrolės funkciją užtikrina mobiliosios programėlės galimybės. Po kelionės vartotojas gali įvertinti suteiktą paslaugą, pažymėti, jei daugiau nenorėtų naudotis konkretaus pavežėjo paslaugomis, taip pat gali palikti komentarą. Nuo šių įvertinimų dažniausiai priklauso ir pavežėjo atlygis, o kartais ir galimybė tęsti šią veiklą apskritai. Juk geriau kai meduolis (didesnis atlygis), o ne bizūnas (baimė būti nubaustam valdiško tikrintojo) sukuria pavežėjui motyvą stengtis, kad keleivis būtų patenkintas suteikta paslauga.
Dėl nuolatinio buvimo kelyje patiriamos didesnės rizikos, taksi vairuotojai privalo įsigyti brangesnį draudimą. Tačiau abejotina, ar tokį draudimą turėtų pirkti ir pavežėjai. Juk autoįvykio rizika dirbant vos kelias valandas per savaitę ir visą darbo dieną (nuolat dirba apie ketvirtadalis visų pavežėjų) yra skirtinga. Ir pirmuoju atveju prievolė pavežėjui būtinai pirkti brangesnį draudimą nebūtų pagrįsta. Tačiau lygybės vardan tokia prievolė vis tik būtų nustatyta, tai stipriai sumažintų pavežėjų gretas, nes vykdyti veiklą daugeliui būtų per brangu. Tuo pačiu mažėtų ir tų dalykų, kuriais šiuo metu džiaugiamės: žema kaina, gera kokybė, paslaugų prieinamumas.
Persistengta ir su dar vienu pasiūlymu – neleisti pavežėjams keisti prieš kelionę įvardintos kainos. Pavyzdžiui, jei važiuodami į vakarėlį nuspręsite sustoti pakeliui esančioje parduotuvėje, o likusį kelią nueiti pėsčiomis, jums vis tiek tektų sumokėti visą prieš kelionę įvardytą kainą. Kitu atveju, jei kelyje didžiulę spūstį sukeltų nenumatytas įvykis ir tektų keisti kelionės maršrutą, dėl nuvažiuoto didesnio atstumo nuostolį patirtų vežėjas. Maža to, tai jau nėra joks sąlygų suvienodinimas, o paprasčiausias jų bloginimas. Nes važiuojantieji taksi tokios pareigos neturi, nes jų keleiviai kelionės kainą sužino kelionės pabaigoje.
Baigiant politikų „pageidavimų koncertą“, nuskamba siūlymas už pavežėjų paslaugas neleisti atsiskaityti grynaisiais. Galima sutikti, kad anksčiau ar vėliau visi atsiskaitymai taps virtualūs, tačiau šiuo metu Lietuvoje net 75 proc. atsiskaitymų vykdomi grynaisiais pinigais. Tad akivaizdu, kad draudžiant atsiskaityti grynais, nemaža dalis vartotojų patirtų nepatogumus. Ir apskritai, ar tikrai protinga elektroninių mokėjimų link judėti prievartiniu būdu? Ir kodėl šią prievolę reikia pradėti taikyti būtent pavežėjams? Juk to paties taksi verslui nesiūloma.
Valdžia aiškina, kad šiais reguliavimais linki vartotojams gero. Tačiau rinkoje verslas teikia tokias paslaugas, kokių reikia vartotojams. Jei valdžia paslaugų teikėjus įstatys į nepamatuotų reikalavimų rėmus, tai neišvengiamai didins kainas. Ar tikrai toks valdžios reguliavimas atitiks vartotojų interesus?
