G. Deržanauskienė. Savivaldybių valdomos įmonės – inventorizacija būtina

Prieš pusę metų Vietos savivaldos įstatyme pakeistos taisyklės, kurių turi laikytis savivaldybės, spręsdamos dėl naujos ūkinės veiklos. Taisyklės nustato, kad savivaldybė gali priimti sprendimą dėl naujos ūkinės veiklos pradėjimo, jei yra išpildomos trys sąlygos

Pirma, veikla yra būtina tenkinti gyventojų bendruosius interesus. Antra, tokios veiklos nevykdo joks kitas ūkio subjektas. Ir trečia, dėl veiklos vykdymo nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami kiti ūkio subjektai. Savivaldybė, atlikusi šį trijų sąlygų testą ir gavusi reikiamus rezultatus, dar privalo gauti Konkurencijos tarybos leidimą. Konkurencijos taryba leidimą suteikia įsitikinusi, kad savivaldybė trijų sąlygų vertinimą atliko tinkamai. Nepaisant to, kad į šią tvarką prikaišiota visokių išimčių ir išlygų, taisyklės yra neblogos. Ką šios taisyklės pakeitė ir ko laukti ateityje?

Šios taisyklės gali būti geras įrankis savivaldybėms, kurios nori pasirūpinti gyventojų būtinųjų poreikių tenkinimu, nepažeisti sąžiningos konkurencijos, bei užtikrinti, kad visiems veikimo rinkoje sąlygos būtų vienodos. Bėda yra ta, kad pagal įstatymą taisyklės taikomos tik toms veikloms, kurių savivaldybės valdomos įmonės (SVĮ) dar nevykdo arba nevykdė pastaruosius trejus metus. Tačiau įstatymas nieko nekalba apie SVĮ jau vykdomas veiklas ir poreikį jas peržiūrėti. Panašu, kad apie inventorizaciją – kuo užsiima SVĮ ir kodėl – politikai nenori nė girdėti.

Klausimą, ar SVĮ užsiima tik tuo, kuo turėtų užsiimti, kelia ne tik verslas, bet ir valstybinės institucijos. Štai Valstybės kontrolė prieš beveik dvejus metus atliko SVĮ skaidrumo, efektyvumo ir jų valdysenos auditą ir pateikė rekomendaciją: „nustatyti pareigą kompetentingai institucijai periodiškai vertinti SVĮ reikalingumą bei nustatyti vertinimo kriterijus“. Todėl Ekonomikos ir inovacijų ministerija (tuo metu Ūkio ministerija) parengė Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo projektą, siūlydama savivaldybių taryboms bent kas 4 metus vertinti jų valdomų įmonių reikalingumą. Tai yra – atlikti jau minėtą trijų sąlygų testą SVĮ jau vykdomoms veikloms ir atsižvelgiant į rezultatus priimti sprendimus dėl vykdomos veiklos tęstinumo. Tačiau šie geri norai į dangų nenuėjo – prieš pat įstatymo priėmimą Seimo nariai šią pareigą iš projekto išbraukė.

Valdžia neskaičiuoja nei kiek SVĮ yra, nei kuo jos užsiima. Tik nuo 2019 metų VšĮ „Stebėsenos ir prognozių agentūra“ (kuri aktyviai dalyvauja valstybės valdomų įmonių veiklos priežiūros procesuose) įgijo pareigą kiekvienais metais rengti ir SVĮ veiklą apibendrinančias metines ataskaitas. Naujiena džiugi. Ruošiamasi skelbti SVĮ skaičių, jų sąrašą, vertę ir apibendrintą informaciją iš veiklos ir finansinių ataskaitų. Tačiau kodėl neinventorizavus, kuo iš tiesų užsiima šios įmonės? Galų gale, net ir be atskiro įstatyminio įpareigojimo niekas nedraustų įvertinti, ar visas veiklas SVĮ vykdo pagrįstai.

Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 260 SVĮ, jose dirba apie 21.900 darbuotojų. 80% visų šiuo metu veikiančių SVĮ buvo įregistruotos dar praėjusiame amžiuje. Iki šiol jų finansinės problemos sprendžiamos arba subsidijomis (mokesčių mokėtojų pinigais), arba plečiant vykdomų ūkinių veiklų ratą (verslo sąskaita).

Pirmoji SVĮ veiklą legalizuojanti sąlyga klausia, ar SVĮ užsiima tik tuo, ko reikia visiems gyventojams? Lietuva yra nedidelė šalis, todėl būtini patenkinti gyventojų bendrieji poreikiai visose savivaldybėse turėtų būti daugmaž panašūs. Vadinasi, skirtingose savivaldybėse veikiančių SVĮ vykdomos veiklos taip pat reikšmingai skirtis neturėtų. Daugumoje savivaldybių pasikartoja vos kelios veiklų rūšys, tokios kaip vandens ar šilumos tiekimas. Tačiau beveik pusė SVĮ pagrindinių veiklų rūšių (pavyzdžiui, kino filmų rodymas, laikraščių ir raštinės reikmenų mažmeninė prekyba ar pramogų ir poilsio organizavimo veikla) vykdomos pavienėse savivaldybėse.

Su antrąja taisyklių sąlyga – SVĮ neturėtų imtis veiklų, kurias vykdo kiti ūkio subjektai (t. y. konkuruoti) – situacija yra panaši. Tik 9-iose savivaldybėse iš 60-ies (Akmenės r., Anykščių r., Elektrėnų, Lazdijų r., Neringos, Pagėgių, Panevėžio r., Rietavo ir Skuodo) visos veikiančios SVĮ teikia tik tas paslaugas, kurių neteikia verslas. Kitose 7-iose: Kauno m., Kauno r., Kazlų Rūdos, Klaipėdos m., Mažeikių r., Radviliškio r. ir Vilniaus m. savivaldybėse atvirkščiai, visos be išimties jų valdomos įmonės konkuruoja su kitais ūkio subjektais. Visose likusiose savivaldybėse įmonės, vykdydamos ūkinę veiklą, daugiau ar mažiau konkuruoja su tose savivaldybėse jau veikiančiais ūkio subjektais.

Tai – abstraktus vertinimas, tačiau to užtenka susidaryti įspūdį, kad tinkamai atlikus minėtą 3 sąlygų testą, toli gražu ne visos SVĮ vykdomos veiklos būtų pripažįstamos pagrįstomis. Taigi, jei valdžioje radosi politinės valios apsitvarkyti su valstybės valdomomis įmonėmis, bent tą patį derėtų padaryti ir su SVĮ.