G. Deržanauskienė. Kur baigiasi savivalda ir prasideda savivalė?

Konstitucija skelbia, kad „Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai”. Tačiau taip pat nustato, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise”. Šių nuostatų derinimas pastaruoju metu kelia itin daug aistrų. Nepavyksta nustatyti ribos, kur pasibaigia savivaldybių valdomos įmonės laisvė užsiimti ūkine veikla, ir kur prasideda privataus sektoriaus teisė į sąžiningą konkurenciją

Kur brūkšnys braukiamas dabar? Vietos savivaldos įstatyme nustatyta, kad savivaldybės valdomos įmonės gali imtis ūkinės veiklos tik tada, jei galioja trys sąlygos. Pirma, ši veikla yra būtina patenkinti savivaldybės gyventojų bendruosius interesus – svarbu įsitikinti paslaugos būtinybe ir interesų bendrumo buvimu. Antra, šių interesų netenkina kiti ūkio subjektai. Trečia, nebus diskriminacijos, t. y. žaidimo taisyklės visiems bus lygios.

Šį mechanizmą savivaldybėms taikyti buvo sudėtinga. Savivaldybės dažnai peržengia savo kompetencijų ribas, užmiršta pradines įmonių steigimo priežastis ir pradeda dairytis naujų veiklų. Todėl Prezidentės paskatintas Seimas papildė įstatymą dar vienu saugikliu, kuris veikia taip: savivaldybė, norėdama imtis naujos ūkinės veiklos, privalo gauti Konkurencijos tarybos leidimą. Paprastai tariant, Konkurencijos taryba, kaip nepriklausomas ekspertas patikrins, ar savivaldybė tinkamai įvertino tas tris būtinas sąlygas. Šios tik vasaros viduryje įsigaliojusios pataisos turėtų užtikrinti, kad bus pažabotas savivaldybių polinkis užsiimti verslu. Saugiklis įsuktas ne tam, kad savivaldybėms didėtų administracinė našta ir ne tam, kad būtų ribojama savivaldos laisvė. Saugiklis turi padėti laikytis įstatymų.

Tačiau dar nespėjus pajausti teigiamų pokyčių, įstatymą vėl norima keisti. Šįkart siūlomos pataisos praktiškai visiškai atrištų savivaldybėms rankas užsiimti bet kokia ūkine veikla. Kodėl apskritai yra svarbu, kas teiks paslaugas, kodėl neleisti to daryti bet kam? Velnias kaip visada slypi detalėse arba privataus ir valstybinio ūkio subjekto skirtumuose. Jų yra keletas.

Pirma, skiriasi lėšų, kuriomis finansuojama įmonės veikla, kilmė. Privatus verslas yra finansuojamas iš asmeninių lėšų. Valstybinis verslas finansuojamas mokesčių mokėtojų pinigais. Žinoma, lėšos gali būti ir skolintos, bet rizika privataus verslo atveju bus asmeninė, o savivaldybės atveju – dar viena eilutė finansiniuose dokumentuose. Verslas visada yra susijęs su rizika. Todėl, kai pinigai yra „savi”, sprendimai priimami, priklausomai nuo turimo pinigų kiekio. Racionaliai pasveriamos galimybės ir norai, kokia pinigų suma rizikuoti. Kai pinigai yra ne mano, o kito – tolerancija rizikai padidėja.

Antra. Skiriasi ir pasekmės nesėkmės atveju. Ne paslaptis, kad verslas kartais baigiasi bankrotu. Ar kas nors girdėjote, kad bankrutuotų valstybinis verslas? Ne. Nes taip niekada nebuvo ir, mažai tikėtina, kad bus. Ir taip yra ne todėl, kad šioms įmonėms stebuklingai sekasi. Atvirkščiai, Valstybės kontrolės atlikto tyrimo duomenimis, 2015 m. 34% visų savivaldybių kontroliuojamų įmonių buvo nuostolingos, jų nuosavo kapitalo grąža siekė vos 0,42%, kai visos Lietuvos įmonių vidurkis buvo 9,2%. Blogiausia valdiškų įmonių neištinka tik dėl to, kad susidūrus su finansiniais sunkumais, lėšų visada galima pasisemti iš bendro katilo, kuris nuolat pildomas mokesčių mokėtojų pinigais.

Trečiasis skirtumas susijęs su akcininkų vaidmeniu. Akcininkų galimybė kontroliuoti privatų ir valdišką ūkio subjektą taip pat skiriasi. Privataus verslo akcininkai nuolat stebi rezultatus ir kelia vadovams ambicingus tikslus. O kas yra tikrasis valstybinio verslo akcininkas: savivaldybė ar mokesčių mokėtojai? Pinigai yra mokesčių mokėtojų. O savivaldybė sprendžia, ką su tais pinigais daryti.

Mokesčių mokėtojai, nuo momento, kai pinigai atsiduria savivaldybių kišenėse, nebegali spręsti, kaip šie pinigai turi būti išleisti. Ko gero, retas kuris stebi ar turi kompetenciją stebėti, kaip sekasi jų pinigais finansuojamoms savivaldybių valdomoms įmonėms? Net ir matydami įmonių neefektyvumą, nemokšišką ir aplaidų valdymą ir prastus rezultatus, kokią įtaką žmonės, gali daryti įmonių veiklai? Praktiškai jokios. Vienintelė jų poveikio priemonė yra balsas, kurį kas 4 metus galima skirti rinkimuose išrenkant. O ir tas nelabai atbaido savivaldybių ir jų valdomų įmonių nuo nepotizmo, korupcijos ir kitokių įstatymo laužymų. Juk visada galima sutvarkyti reikalus pasinaudojus tuo, kad ne visi gyventojai išmano ekonominius dalykus, ir užsidėjus teisuolišką gelbėtojo kaukę pagrūmoti prieš „niekadėjus privatininkus”, kurie tik ir tyko apiplėšti vargšus gyventojus.

Taigi, nėra tas pats, ar paslaugą gyventojams teikia privatus, ar valstybinis ūkio subjektas. Privataus verslo veikimo ir konkuravimo sąlygos komplikuojasi, kai jo konkurentas (savivaldybė) turi teisę nustatyti ne tik žaidimo taisykles, bet ir turi neribotus finansinius išteklius. Laikantis Konstitucijos nuostatų, atvejai, kai paslaugas teikia savivaldybių valdomos įmonės turi būti išimtis, geriausia laikina. Ir jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių privačių teikėjų nėra, valdžia prieš pradėdama teikti paslaugas pati, verčiau galvotų, kaip panaikinti kliūtis ir tuo paskatinti privačius teikėjus ateiti į rinką.

Šiuo metu galiojantis savivaldybių teisių užsiimti ūkine veikla reglamentavimas yra reikalingas. Tų pačių įstatymo straipsnių nuolatinis kaitaliojimas atrodytų juokingai, jei nebūtų liūdna. Vyriausybė išlieka nuosekli ir nepritaria ketinimui įteisinti savivaldybių savivalę. O jei Seimo nariai nori tobulinti įstatymą, tuomet tegul tikslina nuostatas, kad neliktų vietos interpretacijoms ir įstatymo apėjimui.