G. Deržanauskienė. Ką rinksis naujosios savivaldybių tarybos: privilegijas sau ar mažesnes kainas

Nevaržoma ir sąžininga konkurencija – viena esminių sąlygų sėkmingam verslo vystymuisi ir geriausioms paslaugoms, kokias tik gali gauti vartotojai. Sakytume, kad valdžia turėtų nusipirkti spragėsių ir stebėti tokią konkurenciją, kaip gražiausią filmą. Tačiau siekiant efektyvesnės konkurencijos, valdžia gali ir kai ką nuveikti. Vienas būdų – visas paslaugas pirkti viešojo konkurso būdu.

2017 m. pakeitus įstatymą, valstybės valdomoms įmonėms uždrausta naudotis vadinamojo vidaus sandorio privilegija, kai be konkurso perkama iš sau priklausančių įmonių. Tačiau teisė naudotis šia privilegija palikta kitai valdiškų įmonių kategorijai – savivaldybėms ir joms priklausančioms įmonėms.

Trečdalis savivaldybių naudojasi šia išimtimi ir vis dar renkasi lengvus kelius – perka be konkurso tiesiogiai iš sau priklausančių įmonių. Perkant be konkurso, konkurencija neveikia, tai reiškia, kad tokių savivaldybių mokesčių mokėtojai už tokiu būdu perkamas paslaugas sumoka brangiau. Konkurencijos tarybos prieš kelis metus atlikto tyrimo duomenimis, vidaus sandorių pagrindu teikiamų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainos buvo nuo 5 iki 100 procentų aukštesnės nei paslaugų, kurios įsigytos konkurso būdu.

Vidaus sandorių žala konkurencijai tampa ypač ryški, kai sandoriai sudaromi ilgam terminui. Net 40 procentų visų pernai galiojusių vidaus sandorių buvo sudaryti 5 metams ar ilgesniam laikotarpiui. Kai kurios savivaldybės sandorius paslaugoms teikti su joms priklausančiomis įmonėmis yra sudariusios penkiolikai ar net dvidešimčiai metų į priekį.

Kas atsitinka, kai paslaugą, pavyzdžiui, moksleivių pavėžėjimą iki mokyklos, savivaldybė sutarusi 20 metų pirkti iš savo įmonės? Privatūs tiekėjai, kurie konkuruodami galėtų pasiūlyti mažesnę kainą ir geresnę kokybę, tiesiog nepradeda vykdyti tokios veiklos. Kam kurti paslaugą, jei jos niekas nežada iš tavęs pirkti? Ima suktis užburtas ratas: savivaldybė perka be konkurso, nes nėra privataus kapitalo, galinčio, teikti tokią paslaugą, pavyzdžiui, valyti gatves, tačiau kol savivaldybė nerodo iniciatyvos pirkti rinkoje, tol kitų teikėjų nei valdiškų ir neatsiranda. Ir pasibaigus vienam vidaus sandoriui, sudaromas kitas. Tokiu būdu ilgalaikiai vidaus sandoriai, ignoruoja galimus technologinius, demografinius, verslo ir kitus pokyčius ateityje ir uždaro tam tikrų paslaugų rinką privatiems tiekėjams.

Maža to, yra požymių, kurie kelia abejones, ar vidaus sandoriai visada sudaromi pagrįstai. Pagal įstatymą, be konkurso savivaldybės įmonės gali pirkti tik kai neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė rodo paradoksalią situaciją, kad pernai daugiausia vidaus sandorių buvo vykdomi didžiausiuose miestuose ir jų kaimyninėse savivaldybėse. Jose veikia daugiau nei du trečdaliai ūkio subjektų apskritai. Todėl mažai tikėtina, kad būtent čia nėra privačių ūkio subjektų, galinčių suteikti gyventojams reikalingas paslaugas. Tuo labiau, kad ir didelė dalis tų paslaugų nėra perdėm sudėtingos, kad savivaldybės nerastų privačių įmonių. kurios sugebėtų valyti teritorijas, tvarkyti atliekas, rūpintis gatvių apšvietimu ar keleivių vežimu. Jei randa vienos savivaldybės, vadinasi rastų ir kitos. Tereikia pasirinkti pradžioje, galbūt, sudėtingesnį ar daugiau pastangų reikalaujantį, bet teisingesnį kelią, ir leisti gyventojams pasinaudoti konkurencijos teikiamais privalumais.

Pradėti galima atliekant daugiau namų darbų prieš organizuojant konkursą. Pavyzdžiui, bandyti „smulkinti“ pirkimus. Tikrai gali būti, kad kai kuriose, ypač mažesnėse savivaldybėse privačios įmonės neturi pakankamai pajėgumų paslaugas teikti viso miesto teritorijoje arba galėtų teikti tik dalį perkamų paslaugų. Pavyzdžiui, galbūt, vienos įmonės gali šienauti vejas, o kitos – tvarkyti želdynus. Tačiau perkant šias paslaugas kartu, konkurse dalyvauti nebegali nei viena iš šių įmonių. Kitu atveju gali būti, kad nei vienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas nėra pajėgus nuo sniego nuvalyti viso miesto šaligatvius. Tokiais atvejais savivaldybės galėtų skelbti ne vieną konkursą, o kelis konkursus atskiroms miesto dalims.

Tad naujai išrinktoms savivaldybių taryboms derėtų kol kas dar pasidėti spragėsius į šalį ir naujos kadencijos darbus pradėti nesudėtingu, tačiau tiek verslui, tiek gyventojams reikšmingu, sprendimu – atsisakyti vidaus sandorių ir ieškoti būdų kaip visas paslaugas pirkti konkurso būdu.