G. Deržanauskienė. Ką paaukosime mainais į „nemokamus“ baseino bilietus?

Žmonės, vertindami valdžios darbus, dažnai nusivilia – politikų elgesyje mato jų pačių interesų ar naudos siekį. Didelių lūkesčių jų darbams taip pat nekelia – geriausiu atveju, tikisi, kad politikai dirbs ne tik sau, bet ką nors gera padarys ir žmonėms. O kokią visuomenę nori matyti valdžia? Kyla klausimas, ar valdžia savo sprendimais ugdo stiprią, savarankišką, savimi pasirūpinti galinčią visuomenę, ar nuo valdžios malonės priklausomus, be pašalpų, lengvatų ir vaiko pinigų sunkiai išsiverčiančius supriešintus gyventojus?

Kas yra kas, padės nustatyti pastarojo meto politikų iniciatyvos. Pavyzdžiui, savivaldybės prisistatė baseinų, tačiau skelbti konkurso, kurio laimėtojas įgytų teisę tuose baseinuose teikti paslaugas, nenori. Gąsdina, kad jei paslaugų teikimą patikėsime verslui, šis tik didins kainas ir baseinas bus ne jūsų nosiai. O jei paslaugas teiks savivaldybės įmonė – vaikai ir senjorai galės plaukioti nemokamai. Nemokamos plaukimo pamokos vilioja. Bet ar tikrai savivaldybės dėl šio klausimo plėšo marškinius tik pačių tyriausių norų vedinos?

Nereikia pamiršti, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Apie kitokių motyvų galimą egzistavimą įspėja Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktas savivaldybių valdomų įmonių nepotizmo tyrimas, kurio rezultatai nustebino ir didžiausius pesimistus. Giminystės, santuokos ar svainystės ryšiais susiję asmenys sudaro apie penktadalį arba 4000 savivaldybių įmonėse dirbančių asmenų. Kai kuriose įmonėse šis skaičius gali siekti net 50 procentų. Transparency international nustatė, kad apie 40 procentų valstybės ar savivaldybės įmonių vadovų yra susiję su politinėmis partijomis. Gal tuomet į kovą dėl baseinų valdymo veda baimė, kad nuplauks giminaičiams ar politiniams bendražygiams mintyse jau išdalintos darbo vietos?

Šie interesai teisinami pigių ar nemokamų paslaugų pažadais. Nemokamos plaukimo pamokos, nemokami viešojo transporto bilietėliai, varžybos, kas daugiau padidins vaiko pinigus ar nedarbo pašalpas. Ar čia kuriamas rojus, gerovės valstybe vadinamas, ar renčiamas auksinis narvelis šalies gyventojams? Susivilioti nemokamų paslaugų apžavais lengva, tačiau nuėjus tuo keliu nejučia tapsime silpna, tik malonės laukiančia visuomene.

Smagu dalinti pinigus, ypač ne savo. Juolab, kad tai – puikūs koziriai, kuriais laimimi rinkimai. Tačiau tie koziriai nupirkti už pačių gyventojų pinigus. Juk baseinai ne grybai – nedygsta patys po lietaus, jie pastatyti iš mūsų sumokėtų mokesčių. Tik savivaldybės apie tai greitai pamiršta, ima manyti, kad baseinas yra jų, ir pyksta, jei jiems neleidžiama su šiuo turtu elgtis kaip tinkamiems.

Jei paslaugų teikimas savivaldybėse būtų patikėtas privačioms verslo įmonėms, politikams tektų ieškoti kitų kelių į rinkėjų širdis. O savivaldybės neužsiimtų versliukais, reikalaujančiais mokesčių mokėtojų įnašo, valdžia reikalautų mažiau mokesčių, daugiau pinigų liktų žmonių kišenėse ir bilietėlius oriai nusipirktume patys. Ir nebūtinai ten, kur nusprendžia valdžia, o ten kur pasirenkate jūs patys – gal jūsų vaikas mieliau šoktų baletą ar rinktųsi lavinti piešimo įgūdžius.

Kai kalba pasisuka apie savivaldybių verslus, politikų lūpose ima kartotis lyg koks burtažodis – viešosios paslaugos. Atrodo, kad nuolat linksniuojami šie du žodžiai užbaigs visas diskusijas, patrauks pelnu „suteptas“ privataus verslo rankas nuo savivaldybių nusižiūrėtų paslaugų, ir, svarbiausia – paliks baseinų raktus savivaldybių kišenėse. Kas yra tos viešosios paslaugos, nesutariama iki šiol. Tačiau valdžia šią sąvoką prilipdo prie bet kurios paslaugos, kurią pageidauja teikti, ir tuo suteikia sau teisę užsiimti verslu. Logika paprasta: baseinų paslaugas teikti norisi – tuomet tai yra viešoji paslauga, koncertų salės nuomą patikėjo verslui – tuomet tai jau ne viešoji paslauga. Nors abu pastatai, tiek baseinas, tiek koncertų salė priklauso savivaldybei, o abi paslaugos yra įprastos komercinės veiklos, kurias normaliai rinkoje teikia privatūs ūkio subjektai. Skirtumas tik tas, kad vieną paslaugą savivaldybė nori kontroliuoti, o kitos ne.

Tiesa yra ta, kad laisvės nevalia parduoti už nemokamus baseino bilietus. Nes ant kortos pastatytas ir kitas burtažodis – sąžininga konkurencija. Priešingai nuo savivaldybių vartojamo viešųjų paslaugų burtažodžio, šis yra tikras, jis iš tiesų veikia, ir jį gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Sąžininga konkurencija užtikrina, kad rinkoje veiks tie, kurie iš tiesų geba geriausiai patenkinti vartotojo poreikius, kad galėtume rinktis iš gausios prekių įvairovės. Išdavę šią vertybę, galime netrukti sulaukti dienos, kai valdžia pasistatys prekybos centrą (nes viskas brangu) ar bandelių kepyklą (nes kodėl gi ne?), pavadins tai viešąja paslauga ir „išgelbės“ mus nuo konkurencijos. Tik kažin, ar bus gardžios tos nemokamos bandelės.