G. Deržanauskienė. Naujasis viešosios paslaugos apibrėžimas: kiek verslo bus palikta verslui?

Karantinas – ne kliūtis valdžiai purenti žemę, kad galėtų įleisti giliau savo verslų šaknis. Šįkart – keisdama viešosios paslaugos apibrėžimą. Viešosios paslaugos apibrėžimas svarbus tuo, kad juo brėžiama riba, kokių paslaugų užtikrinimas yra valstybės atsakomybė, o kurios paliekamos rinkos mechanizmui. Projekto rengėjai kritikuoja šiuo metu galiojantį per platų apibrėžimą ir siūlo naują – dar platesnį. Pagal jį, jei paslauga vykdoma pagal nustatytus reikalavimus, jei tas vykdymas prižiūrimas valdžios institucijų ir jei ji sukuria viešąją naudą visuomenei, – tai ji būtų pripažįstama viešąja paslauga.

Tiesą sakant, sunku sugalvoti paslaugą, kuriai nebūtų taikomas koks nors reguliavimas, kaip ir sunku įsivaizduoti paslaugą, kuria nebūtų teikiama nauda visuomenei. Akivaizdu, kad siūlomas apibrėžimas labai platus ir gali apimti įvairiausias paslaugas: nuo bandelių kepimo iki prekybos vaistais, į kurių teikimą valdžiai kištis nederėtų. Šią problemą pastebi ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, vertindama viešosios paslaugos apibrėžimą antikorupcinio vertinimo išvadoje. Projekto rengėjai tai ignoruoja.

Apibrėžimas – kaip rėtis, kuriuo pagal aiškius kriterijus turėtų būti nesudėtinga atsijoti, kuri paslauga gali būti viešąją paslauga, o kuri ne. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad naujasis apibrėžimas rėčio nė iš tolo neprimena, labiau– kiaurą maišą, iš kurio iškris viskas, kas į jį bus įdėta. Taiki, valdžios pasirinkimo stipriai niekas neribos.

Šis apibrėžimas – sąmoningas siekis, kad apibrėžimas apimtų ne tik visas šiuo metu valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų įmonių teikiamas paslaugas, bet ir tas, kurias šios įmonės sugalvotų teikti ateityje. Alchemija, kaip bet kokią paslaugą paversti viešąja, – labai paprasta. Pavyzdžiui, jei valstybės ar savivaldybės įmonė užsimanytų kepti duoną – tam tereiktų nustatyti veiklai reikalavimus, priežiūros procedūras, o kasdieninės duonos kepimo naudą visuomenei paneigti niekam neapsivers liežuvis. Štai ir dar viena „viešoji paslauga“ ir dar viena galimybė valdžiai pradėti naują „verslą“.

Jei bet kokia paslauga gali būti pavadinta viešąja, kokia tuomet apskritai viešosios paslaugos apibrėžimo prasmė? Apibrėžimas juk skirtas nubrėžti ribą, kur baigiasi verslo galimybės teikti gyventojams būtinas paslaugas, ir kur prasideda valstybės atsakomybė. Įprasta manyti, kad viešosios paslaugos – valstybės ar savivaldybės valdomų įmonių veikimo laukas. Tačiau tai nereiškia, kad visos šių įmonių teikiamos paslaugos yra viešosios paslaugos. Nes dalis jų vykdomos nepagrįstai, konkuruojant rinkoje su privačiais ūkio subjektais, kai veikimo rinkoje taisyklės valstybinėms ir privačioms įmonėms toli gražu nėra vienodos.

Daugiau kaip 50 valstybės ir 250 savivaldybės valdomų įmonių užsiima toli gražu ne vien tuo, kuo turėtų. Populiariausia savivaldybių valdomų įmonių veikla – autotransporto ir technikos nuoma. Knygynai, vaistinės, turgūs, kiti smulkūs paverslavimai taip pat nėra retenybė.

Šis apibrėžimas atspindi sisteminę mąstymo klaidą. Juk jei dramblį pavadinsime ežiuku, dramblys ežiuku nepavirs. Taigi, kai komercinę, konkurencinėje rinkoje teikiamą paslaugą, pasinaudojant iš kišenės ištrauktais argumentais, pavadinsime viešąja paslauga, ji tokia netaps. Veiklos lauką verslas ir valdžia turėtų dalintis argumentais trauktais ne iš kišenės, o iš  Konstitucijos bei ekonomikos vadovėlio.

Viešosios paslaugos apibrėžimas galėtų remtis viešosios gėrybės apibrėžime nurodomais vientisumo ir neatskiriamumo kriterijais. Tuomet viešąja paslauga turėtų būti laikoma tokia paslauga, kurią teikiant vieniems vartotojams, jos būtų neįmanoma neteikti ir kitiems vartotojams. Taip pat jei jos neįmanoma teikti išimtinai tik tiems, kurie už ją moka. Pavyzdžiui, apmokestinti tik tuos, kurie naudojasi kelio ženklais, kartu neleisti naudotis tiems, kurie už ją nesusimokėjo, būtų labai sudėtinga ar neįmanoma. Dėl to maža tikimybė, kad tokia paslauga atsirastų rinkos sąlygomis. Nors akivaizdu, kad kelio ženklai yra reikalingi visiems. Taigi, jei paslauga naudosis visi, natūralu, kad už ją ir turėtų susimokėti visi. Tuomet tai gali būti atliekama centralizuotai, valstybės rankomis, už paslaugą vartotojai atsiskaitytų, mokėdami mokesčius.

Konstitucija nustato, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, o valstybė užsiimti verslu gali tik įrodžiusi, kad tai būtina. Šia logika vadovautasi, nustatant taisykles, kada savivaldybės valdomos įmonės gali užsiimti ūkine veikla. Viena iš sąlygų, kuri suteiktų teisę savivaldybės įmonei vykdyti ūkinę veiklą – rinkoje šių paslaugų niekas kitas neteikia. Tuo tarpu teikiant viešosios paslaugos apibrėžimo pataisas Seime žadama, kad verslui rasis vieta, jei valstybė tokių paslaugų negalės teikti. Taisyklė apverčiama aukštyn kojomis. Esant tokiam požiūriui apie konkurencijos sąžiningumą neverta nė svajoti.

Siūlomas viešosios paslaugos apibrėžimas ribos nenubrėžia, jis tiesiog suteikia valdžiai veikimo laisvę ir galimybę įkelti koją į bet kokią rinką. Jis tik imituoja, kad kažkokios žaidimo taisyklės yra, nors panašu, kad taisyklių šiame žaidime turi laikytis tik viena pusė.