G. Deržanauskienė. Ar tikrai mums reikia tiek valdiškų įmonių?

„Kuo daugiau valdiškų įmonių – tuo valstybė turtingesnė“, – sako vieni, kalbėdami apie valstybės ar savivaldybių valdomas įmones (VVĮ ar SVĮ). Kiti beveik antrina pirmiesiems: „Valstybinė bendrovė niekuo nesiskiria nuo privačios“. Trečiųjų lūpose valdiškos įmonės linksniuojamos šalia tokių kategorijų kaip neefektyvumas, nesąžiningumas, nepotizmas ir panašiai. Kas gi lemia tokią nuomonių eklektiką?

Klausimas daugialypis, tačiau visų atsakymų paieškos turėtų prasidėti nuo Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos – „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“. O užsiimti ūkine – komercine veikla valstybė galėtų tik tada, jei būtų įrodyta, kad kitos išeities nėra.

Panašu, kad ši Konstitucijos nuostata nėra populiari tarp politikų. Net Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) raginama, valdžia vengia nusistatyti kriterijus arba įsivardinti atvejus, kada valstybės kaip įmonės savininko vaidmuo būtų pateisinamas. EBPO nurodo kelis dažniausiai kitose šalyse narėse naudojamus sprendimų dėl VVĮ steigimo pateisinimus: šalies ekonominių, strateginių interesų rėmimas, viešųjų gėrybių teikimas, veikimas monopolijos ar natūralios monopolijos sąlygomis.
Lietuvoje veikia 65 valstybės valdomos įmonės, o kartu su dukterinėmis bendrovėmis, jų galima suskaičiuoti 104. Reikia pripažinti, kad VVĮ skaičius mažėja. Tačiau tai vyksta dėl VVĮ pertvarkos metu vykdomo įmonių apjungimo ir įmonių juridinių formų keitimo, bet ne dėl to, kad valstybė atsisakytų su valstybės funkcijoms nesuderinamų bei nepagrįstų ūkinių veiklų. Iš 104 VVĮ, valstybė planuoja privatizuoti tik 14 įmonių. Iš ko galima manyti, kad valstybei tik tomis veiklomis užsiimti nereikėtų. Nors pagal aukščiau minėtus EBPO kriterijus, sunku būtų pateisinti net penktadalio šių VVĮ veikimą. Taigi, turime situaciją, kad didžiosios daugumos VVĮ veikimo negalima pateisinti jokia pagrįsta priežastimi, nebent tik paprasčiausiu noru išlaikyti įmonių nuosavybę valdžios rankose.

Savivaldybės valdomų įmonių apskritai niekas neskaičiuoja. Šviežiausi duomenys apie jas yra 3 metų senumo, Valstybės kontrolė paskutinį kartą 2015 m. suskaičiavo, kad šalyje veikė apie 270 SVĮ. Daugumos jų vykdomų veiklų nė iš tolo nesusietume su šalies ar regiono strateginiais interesais. Dar sunkiau būtų pagrįsti, kad tų veiklų negalėtų vykdyti privatus sektorius. Pirtys, kirpyklos ir knygynai baigiant trečią nepriklausomos Lietuvos ir rinkos ekonomikos veikimo dešimtmetį vis dar priklauso savivaldybėms. Populiariausia SVĮ veikla – automobilių ir kitokios technikos nuoma! Šią vasarą įsigalioję Vietos savivaldos įstatymo pakeitimai įtvirtino net ūkinių veiklų sąrašą, kurias SVĮ gali vykdyti be jokių apribojimų. Viena tokių veiklų yra maitinimo paslaugos ugdymo ar gydymo įstaigose. Plika akimi niekaip nesimato, kaip tokia išimtis dera su Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise.

Savivaldybės valdomų įmonių apskritai niekas neskaičiuoja. Šviežiausi duomenys apie jas yra 3 metų senumo.
Kodėl valdžia taip nenori iš rankų paleisti šių įmonių? Transparency International Lietuvos skyriaus atliktas tyrimas parodė, kad 40 procentų visų įmonių (tiek VVĮ, tiek SVĮ) vadovų susiję su politinėmis partijomis. Taip pat išlieka ir politikų spaudimas VVĮ valdytojams (ministerijoms) kelti įmones į regionus, didinti darbuotojų skaičių, kelti jiems atlyginimus ir taip visų mūsų sąskaita auginti savo reitingus. Siaurinant VVĮ ir SVĮ portfelį, mažėtų ir politikų įtaka. Ekonominės logikos čia nedaug. Panašu, kad jos ir nereikia. Tokiu būdu nustekenus įmonę, visada galima skirti paramą iš biudžeto ir sekti naują pasakos be galo ratą.
Su valdiškom įmonėm susiję skandalai dėl nepotizmo ar korupcijos yra seni kaip pasaulis. Kad šios problemos nedingo liudija ir pastarosiom dienom paviešinti įtarimai dėl AB Lietuvos paštas iššvaistytų milijonų. Jei tai būtų asmeniniai nesužiūrėti ministro pinigai, tai būtų tik asmeninis praradimas. Tačiau valstybės valdomų įmonių atvejais didžiausiais atpirkimo ožiais paverčiami mokesčių mokėtojai. Tai, kad jokiai valdžiai dar nepavyko pademonstruoti valstybinio verslo, kuris būtų tvariai grįstas tik ekonomine logika, yra dar vienas argumentas, kodėl valstybei tiesiog nederėtų užsiimti verslu.

Ar verta dažyti sienas, jei namo stogas kiauras? Tokios pat logikos klausimas kyla apie vykdomą VVĮ valdysenos pertvarką. Niekas nesiginčija, kad skaidresnės ar efektyvesnės valdiškos įmonės yra geriau nei neskaidrios ir neefektyvios. Nepriklausomos valdybos, ilgalaikės strategijos – visa tai reikalinga, tačiau šie darbai susiję su klausimu, „kaip“ valdyti valdiškas įmonės. Tačiau prieš keliant klausimą „kaip“, pirmiau reikia atsakyti į klausimą „kodėl“.

Net ir sąžiningai laikantis visų EBPO rekomendacijų ir užtikrinus, kad VVĮ būtų valdomos skaidriai ir efektyviai, o jų naudojami ištekliai neštų maksimalią naudą visuomenei, lieka dar viena nepajudinama rizika. Juk valdžia ne tik gali daryti įtaką tiesiogiai savo įmonėms, bet ir nustatyti žaidimo taisykles tiek sau, t. y. VVĮ, tiek kitiems privatiems rinkoje veikiantiems ūkio subjektams. Kai rinkoje privatus ūkio subjektas ima dominuoti ir daryti lemiamą įtaką konkurentams ir vartotojams, jam uždedamas apynasris. Tačiau, kai politikai, kurie turi galią daryti įtaką visam Lietuvos ūkiui, savoms įmonėms skiria subsidijas ar kitokią paramą, suteikia išskirtines sąlygas ar net monopolines teises, klausimai keliami rečiau.

Būtent čia prasideda nesąžiningos konkurencijos šaknys, su kuriomis tvarkytis valdžia vis nesukaupia politinės valios. Šio dvigubo agento vaidmens galima išvengti tik valdžiai atsisakant ūkinės komercinės veiklos vykdymo, nes reguliatoriaus ar taisyklių kūrėjo vaidmens ji išvengti negali.