Besklaidydamas dienraščių puslapius aptikau žinutę intriguojančiu pavadinimu: „Dolerių spausdinimo mašinos dalybos“ (Respublika, 2009 m. gruodžio 2 d., 6 psl.). Joje rašoma, jog JAV Kongrese svarstomi keli įstatymo projektai, kurių tikslas yra apriboti Federalinės rezervų sistemos galimybę kontroliuoti bankus, bei savarankiškai nustatyti refinansavimo tarifą.
JAV centrinio banko (FED) prezidento reakcija į tai nuspėjama. Pasako jo, „tik galimybė laisvai keisti pagrindinius bankų sistemos veiklos parametrus leido įveikti finansų krizę. Kongreso siūlymai padarys didelės žalos JAV ekonomikos raidos ir finansų stabilumo perspektyvoms.“
Ši žinutė mane nustebino tuo, jog tokiame valdžios prasme aukštame lygyje yra ne tik svarstoma idėja, jog FED yra visų ar dalies problemų ekonomikoje šaltinis, tačiau net imtasi realių veiksmų. Žinoma, kokių konkrečių rezultatų bus pasiekta – dar neaišku.
Problema identifikuota teisingai – galimybė laisvai keisti pagrindinius bankų sistemos veiklos parametrus, konkrečiau – nustatyti palūkanų normą rinkoje bei manipuliuoti pinigų kiekiu rinkoje, ne leido įveikti finansų krizę, o buvo viena iš pagrindinių jos priežasčių. Dabartinis JAV ekonomikos, finansų rinkų atsigavimas tėra dar vieno verslo ciklo pradžia, kurią ir sukelia centrinių bankų galimybė spausdinti nepadengtus pinigus, nustatyti palūkanų normą, mažinti ar didinti skolinamų lėšų kiekį rinkoje per komercinių bankų reguliavimą.
Jei anksčiau monetarinę politiką, paprasčiau – pinigų spausdinimo mašiną, valdydavo FED, dabar šią privilegiją siūloma priskirti ir Kongresui. Kitaip sakant – jei anksčiau pinigus reguliuodavo viena valdžia, siūloma, jog dabar juos reguliuotų dvi valdžios, kas iš esmės yra tas pats. Pavaldumo ryšiai šiuo atveju visiškai nesvarbūs, mat tol kol apskritai iš ekonominės politikos nedings pražūtinga monetarinio skatinimo idėja, tol visiškai nesvarbu, kuri valdžia kontroliuos mūsų pinigus. Tol kol pinigų gamyba bus absoliuti valdžios monopolija, tol turėsime ekonomines ir finansines krizes.
