Lietuvoje daug diskutuota apie galimą euro naudą ir žalą. Net ir pasisakę už euro įvedimą Lietuvoje pripažino, kad euras pats savaime neišspręs Lietuvos ekonomikos problemų. Be to, kaip rodo kai kurių liūdnai pagarsėjusių PIGS šalių (Portugalija, Italija, Graikija, Ispanija) patirtis, destruktyvios ekonominės politikos gali paskatinti imtis būtent tie euro aspektai, kuriuos laikome teigiamais, pvz., galimybė šalims pasiskolinti pigiau. Tad kokios krypties turėtų laikytis ir kokius sprendimus priimti Lietuva, kad euras taptų naudos Lietuvai ir jos žmonėms šaltinis, o ne prielaida neatsakingiems ir populistiniams sprendimams?
Viena iš dažniausiai minimų euro įvedimo Lietuvai naudų – sumažėjusios palūkanų normos. Jas euro įvedimas sumažintų tiek dėl to, kad pradingtų valiutų kursų kitimo rizika, tiek dėl to, kad euro įvedimas gali turėti teigiamą įtaką šalies kredito reitingui. Lietuvos banko skaičiavimais, palūkanų normos valdžios skolai galėtų sumažėti 0,8, o įmonėms ir namų ūkiams 0,53 proc. punkto. Tai 2014–2022 m. laikotarpiu valdžiai galėtų sutaupyti nuo 0,4 iki 1,6 mlrd. valstybės skolos valdymo išlaidų, privačiam sektoriui – 1,6–2,3 mlrd.
Tačiau svarbu, kad planuojama nauda nevirstų prakeiksmu. Graikija turbūt yra geriausias pavyzdys, kaip palūkanų normų už valstybės skolą sumažėjimas gali iškreipti politikų elgseną.
1992–1993 m. Graikijos valdžios skolos vertybinių popierių pajamingumas siekė net 25 proc. 1998 m., likus vieneriems metams iki euro atsiradimo Europoje, skirtumas tarp to, už kiek skolinosi vokiečiai ir graikai siekė beveik 6 proc. punktus. Tačiau ši situacija gerokai pasikeitė 2001 m. Graikijoje įvedus eurą. Palūkanų normų skirtumas tarp Graikijos ir Vokietijos skolos vertybinių popierių praktiškai išnyko. 2004 m. Graikija skolinosi už 4,26 proc., o Vokietija – už 4,04. Taigi, skirtumas – vos 0,22 proc. punktai. Panašiai nutiko ir Italijoje bei Portugalijoje, t. y. šalyse, kuriose valstybės skola šiandien yra labai aukšta ir viršija 100 proc. BVP.
Kodėl palūkanų normos supanašėjo? Kreditoriai vertino, kad įsivedus bendrą valiutą šios šalys nebegalės savo skolų problemų spręsti devalvuodamos valiutą ir taip savotiškai palikdamos savo kreditorius ant ledo. O jei valiutos devalvavimas nebėra būdas spręsti ilgalaikių ekonomikos problemų, šios šalys bus priverstos esant reikalui pagalvoti ir apie būtinas reformas ir atsakingus sprendimus. Tai tik dar viena priežastis labiau pasitikėti šių šalių pažadais skolą grąžinti ir palankiau vertinti jų riziką.
Tačiau tokia padėtis šiose šalyse sukūrė labai neigiamas paskatas – skolintis ir gyventi šia diena. 2004 m., kuomet Graikijos BVP augimas siekė 4,4 proc., valdžios sektoriaus deficitas siekė net 7,5 proc. BVP. Apie 16 proc. biudžeto išlaidų, arba beveik 14 mlrd. eurų, buvo pasiskolintos lėšos! Visą Graikijos ekonomikos augimo laikotarpį 2001–2007 m., kuomet BVP vidutiniškai augo po 4,2 proc. per metus – valdžios deficitas kasmet vidutiniškai siekė apie 5,7 proc. Per visą šį laikotarpį skirtumas tarp Graikijos ir Vokietijos skolinimosi kainos nebuvo didesnis nei 0,5 proc. punktai, o palūkanų normos graikams iki 2006 m. tik mažėjo.
Ar mes ruošiamės tapti naująja Graikija? Formaliai – ne, bet praktiškai būtina, kad mūsų politikų neužvaldytų panašios žalingos paskatos. Šiandien Lietuvos skola tenkina Mastrichto kriterijus ir yra daugiau nei dvigubai mažesnė už ES vidurkį, o Graikijos valdžios sektoriaus skola įsijungus į euro zoną jau tuomet siekė daugiau nei 100 proc. BVP.
Tačiau yra ir kitų pavyzdžių, kai šalys į euro zoną įstojusios su palyginus nedidele skola šiandien skolos atžvilgiu yra nepavydėtinoje padėtyje. Antra šalis po Graikijos, kurioje valdžios sektoriaus skola 1999–2013 m. laikotarpiu išaugo labiausiai yra Portugalija. 1999 m. įstojus į euro zoną jos skolos lygis siekė 51 proc. BVP. Iki 2009 m. jis išaugo 84 proc., o 2013 m. jau siekė net 129 proc. Portugalijos viešųjų finansų padėtis per nagrinėjamą laikotarpį pašlijo ir dėl to, kad Portugalijos ekonomika po euro įvedimo augo lėčiau nei kitose ES šalyse. 2001–2007 m. Portugalijos BVP vidutiniškai augo vos 1,2 proc. per metus. Tačiau prie blogos finansinės padėties šiandien stipriai prisidėjo ir neatsakinga skolinimosi politika. 2001–2007 m. vidutinis metinis biudžeto deficitas Portugalijoje siekė net 4,3 proc. BVP. Nepaisant lėto ekonomikos augimo, Portugalija sugebėjo skolintis dar pigiau nei Graikija – būtent euro dėka.
Ar ši padėtis panaši į Lietuvos? Lietuvos ekonomikai vėl pradėjus augti 2010–2013 m. vidutinis metinis valdžios sektoriaus deficitas siekia 4,5 proc. BVP. Jis po truputį mažėja. Tačiau jo mažėjimą nemaža dalimi lėmė politinis siekis įsivesti eurą. Ar išliks šis noras ateityje, kai jau turėsime eurą? Po euro įvedimo galimai sumažėsiančios palūkanos, ECB vykdoma pigių pinigų politika kurs blogas paskatas. Juk net 2001–2007 m. – kai Lietuvos ekonomika vidutiniškai augo net po 8,1 proc. per metus – nebuvo nei vienerių metų, kad valdžios biudžetas būtų subalansuotas. Ar neliks subalansuoto biudžeto planai visuomet tik ateities siekis, kaip kad būdavo iki šiol? Būtina įvertinti dar ir tai, kad didžioji dalis (beveik pusė) grynojo skolinimosi poreikio Lietuvoje 2013 m. atsirado dėl „Sodros“. Politinės valios ją reformuoti nėra, tad prastėjant demografinei situacijai tik blogės ir „Sodros“ finansinė padėtis.
Akivaizdus tampa dar vienas su galimybe skolintis susijęs prakeiksmas. Gyvenimas ne pagal išgales veda prie būtinų reformų atidėliojimo.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) dar 2012 m. išplatino studiją apie struktūrinių reformų Europoje poreikį. Joje analizuojama, kaip Europos šalims – ypač pietinėms – trūksta struktūrinių reformų, ir tai viena iš lėto ekonomikos augimo priežasčių. Šalia Graikijos čia galima paminėti Italiją, kuri dar prieš krizę pasižymėjo lėtu ekonomikos augimu, o 2012 ir 2013 m. jos ekonomika dar susitraukė apie 4 proc. Iš 27 analizuotų sričių gera padėtis Italijai pažymėta tik 5-iose. Italijai būtina reformuoti valdžios institucijų veiklą, aukštojo mokslo sistemą, paprastinti verslo reguliavimą, reformuoti finansinį sektorių, skatinti inovacijų diegimą.
Struktūrines reformas vykdyti sunku, mat jos susilaukia įvairių visuomenės grupių pasipriešinimo. Tačiau jos būtinos, kadangi jų nevykdymas lėtina žmonių pajamų augimą ir išpučia neefektyvias valdžios išlaidas. Dauguma studijų parodo teigiamą ryšį tarp struktūrinių reformų ir ekonomikos produktyvumo augimo, žmonių pajamų didėjimo bei nedarbo lygio mažėjimo. TVF duomenimis, reikšmingos reformos BVP augimą gali padidinti 10 proc. per dešimtmetį.
Be „Sodros“ reformos, Lietuvai būtina pertvarkyti darbo santykių reguliavimą, kuris yra per griežtas, neatitinka šių dienų poreikių ir ne tik didina nedarbą, tačiau mažina žmonių pajamas ir biudžeto išlaidas.
Su darbo santykių reguliavimo reforma bent po truputį judama į priekį. Tačiau yra sričių, kuriose nevyksta nieko. Valstybės aparatas Lietuvoje – išsipūtęs. 2004 m. Valstybės tarnautojų 1000-iui gyventojų buvo 6, o 2014 m. – jau 10. Reformuoti reikia ir švietimo, bei sveikatos apsaugos sistemas. Taip pat svarbu bet kokio mažo, neesminio pakeitimo nevadinti reforma, kaip pastaruoju metu tapo įprasta. Reforma įvykdoma tuomet, kai iš esmės sumažėja sistemos našta gyventojams, verslui ir mokesčių mokėtojams.
Tapimas euro zonos šalimi neturėtų mūsų užliūliuoti tuo miegu, kuriuo įstojusios į euro zoną užmigo minėtos PIGS šalys, būtinas pertvarkas laikinai užkišusios lengvu skolinimusi ir galiausiai pakliuvusios į nepavydėtiną ekonominę, socialinę ir finansinę padėtį. Biudžeto balansavimas ir būtinų, nors ir ne visuomet patrauklių pertvarkų vykdymas neturėtų dingti iš prioritetų sąrašo po įstojimo į euro zoną.
