V. Žukauskas: Dalinių atsargų bankininkystė ir pinigų multiplikatorius (0)

Šį kartą be jokių reakcijų į aktualijas trumpai ir paprastai apie pinigų multiplikatorių.

Pinigai yra ne kas kita kaip prekė, jie turi savo paklausą ir pasiūlą. Pirmieji pinigai atsirado natūraliai, žmonėms ėmus mainuose naudoti tuos daiktus, kurie geriausiai atliko šią funkciją, pvz. auksas.

Ilgainiui pinigai tapo monopolizuoti valdžios – ji savo rankose sutelkė galią leisti pinigus, taip įtvirtindama savo privilegiją reguliuoti jų pasiūlą. Taigi šiandien pinigus kuria nebe rinka, o valdžia. Juos  padengtus auksu arba visai niekuo nepadengtus spausdina centriniai bankai, tokie kaip Europos centrinis bankas arba JAV centrinis bankas (FED). Tačiau tai tik dalis pinigų kūrimo.

Pinigus kuria ne tik centriniai bankai, tačiau ir komerciniai bankai.  Centriniai bankai komerciniams bankams nustato privalomų atsargų normą. Europos centrinis bankas yra nustatęs 2%, FED – 10%, Lietuvos bankas – 4% privalomų atsargų. Kas tai?

Tarkime, Jeronimas (pagal taisykles turėčiau jį vadinti Vardeniu), hipotetinis Lietuvos pilietis, atėjo į banką ir  į einamąją sąskaitą pasidėjo 1000 litų. Grįžęs namo Jeronimas žino, jog sąskaitoje turi 1000 litų, kuriuos gali bet kada panaudoti iškilusioms reikmėms. Bankas, žinoma, šių pinigų nelaiko uždaręs savo seife. Jis žino, jog privalomųjų atsargų norma Lietuvoje yra 4%, o tai reiškia jog likusius 96% arba 960 lt. jis gali naudoti, t.y. skolinti. Tarkime, jis taip ir padaro, ir paskolina visus 960 lt. Martynui. Martynas, apsidžiaugia gavęs paskolą ir grįžta namo turėdamas rankose 960 lt. Atrodo, viskas lyg ir puiku. Tačiau Jeronimas džiaugiasi turėdamas 1000 litų, Martynas – 960 litų, o kartu jie džiaugiasi turėdami 1960 litų, kurių realiai egzistuoja tik 1000… Jei Martynas pinigus laikytų banke, tai bankas vėl privalėtų  rezervuoti tik keturis procentus šių pinigų, kitus galėdamas paskolinti Algiui.

Centriniai bankai, nustatydami komerciniams bankams privalomų rezervų normą, mažesnę nei 100%, leidžia komerciniams bankams dauginti  pinigus. Man pinigų multiplikatorius primena lėles „matrioškas“, kuomet iš pradinės lėlės, vertos 1000 litų, bankas gali „ištraukti“ kiek mažesnę lėlę, vertą 960 lt. Ir tai toli gražu ne pabaiga – juk Martyno 960 litų gali būti padėti į kito banko einamąją sąskaitą, iš kurių gali „išsiristi“ dar viena lėlė, kurios vertė – 921,6 litų (t.y. 960*4%) ir t.t. Galiausiai Jeronimas, Martynas ir visi likę, gavę paskolas ir pasidėję pinigus į einamąsias sąskaitas manys turintys 25 000 litų, kuriuos ir reprezentuoja visos iš pirmosios 1000 litų lėlės išsiritusios mažesnės lėlės.

Galėtų iškilti klausimas kaip yra tuomet, jei pinigai bankuose padedami ne į einamąsias sąskaitas, o terminuotus indėlius. Pinigų dauginimo procesas iš esmės lieka toks pat, turi tik vieną skirtumą: žmonės laikantys pinigus terminuotuosiuose indėliuose yra labiau linkę laikyti pinigus iki indėlio termino pabaigos ir jų neišgryninti.

Kokios šios sistemos pasekmės? Dalinių atsargų bankininkystė neužtikrina banke laikomų pinigų saugumo, išpučia pinigų kiekį ekonomikoje, iškraipo kainų mechanizmą, sukelia infliaciją, prisidėdama prie ekonominių ciklų.

Dalinių atsargų bankininkystės alternatyva – 100% atsargų bankininkystė. Dabar tiek daug kalbant apie pasaulinės finansų sistemos pertvarkymą ir ieškant patikimesnės bankinės sistemos ši alternatyva galėtų tapti žingsnis link patikimesnės bankinės sistemos.

Daline alternatyva galėtų būti galimybė žmonėms ir įmonėms pasirinkti atsiskaitomųjų ir neterminuotų indėlių laikymo sąlygas renkantis rezervuotąsias sąskaitas. Skirtingai nuo šiandien įprastų einamųjų sąskaitų, lėšos rezervuotose sąskaitose būtų perduodamos bankui pasaugos, o ne paskolos būdu ir rezervuojamos banko korespondentinėje sąskaitoje ar kasoje. Bankai negalėtų naudotis rezervuotosiose sąskaitose esančiomis lėšomis ir todėl įmonės ir žmonės nebūtų priversti patirti šių lėšų praradimo rizikos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

4 × 2 =