Prie kiekvieno kiaušinio – pinigų kiekio statistika

„Kiaušiniai šiandien pabrango aštuonis kartus” – skelbia socialinė reklama prie Vilniaus Halės turgaus. Apačioje – prierašas „atsakingai pildykite ataskaitas”. Šis sąmojis sukeldavo šypseną, kol dienos šviesos neišvydo nauja politikų idėja – įpareigoti visų būtinųjų produktų gamintojus bei pardavėjus teikti nuolatines ataskaitas apie šių produktų kaštų dedamąsias, kad valdžia galėtų sekti kainų dinamiką ir užkirsti kelią kainų augimui. 

Tačiau jei toks planas būtų patvirtintas, prie būtinų dedamųjų tektų pridėti ir pinigų kiekio didinimą – juk būtent jis yra pirma dedamoji, lemianti kainų augimą. Ir šią priklausomybę kažkodėl stengiamasi nuslėpti nuo vartotojų: kaltė dėl infliacijos verčiama duonkepiams ir sūrininkams, o visų išganingų sprendimų ieškoma ne anapus kiaušinių lukštų, o tiesiog pačiuose kiaušiniuose. Visgi tenka priminti, kad kainas lemia ne kaštai, o paklausos ir pasiūlos santykis, vartotojų lūkesčiai bei pinigų kiekis. Kuris per pandemiją euro zonoje išaugo 25 proc., Lietuvoje – net 70 proc. 

Užsimojus suvaldyti kainų augimą, valdžiai teks deklaruoti, kiek prie kainų augimo prisideda valstybės reguliavimai. Man, pavyzdžiui, labai rūpėtų žinoti, kiek mums kainavo kamštelių pritvirtinimas prie plastikinių butelių? Lietuvoje, kur taros surinkimo sistema puikiai veikia, šiai brangiai naujovei nebuvo jokio aplinkosauginio poreikio. Buteliukai ir taip grįždavo su kamšteliais, prisuktais finansiškai motyvuotų piliečių.

Piliečiams, ko gero, rūpėtų žinoti, ir kiek dėl biurokratinių kliūčių pabrangs lustai, jeigu mūsų „Teltonika” galiausiai jų pagamins. Ir kiek pabrangsta butai, kai statybų derinimas užtrunka daugiau nei trejus metus, o brangstančios palūkanos ir atlyginimai darbuotojams kasdien prideda papildomų kaštų. Visa ši informacija atvertų akis ir vartotojams, ir valdžiai, norinčiai valdyti kainų dinamiką. Politikų uolumas kaipmat aprimtų, jei viešai būtų skelbiama, kiek vartotojams kainuos jų naujai pasiūlyta kainų kontrolės mašina – ir kiek ji dera su premjero siekiu pažaboti perteklinę biurokratiją.  

Tektų pripažinti ir tai, kad didelė dalis reikalaujamos kaštų statistikos jau yra teikiama Lietuvos bankui, Valstybinei duomenų agentūrai ir kitoms institucijoms. Jei politikai siekia įtraukti dar vieną – jokios patirties šioje srityje neturinčią STRATą, turėtų pagrįsti, kodėl. O ši įstaiga privalėtų pasinaudoti valdiškų duomenų ežeru – įrodydama piliečiams, kad skaitmenizavimui išleisti milijonai nenuėjo veltui. Aišku viena – jei tokiu efektyvumu būtų perimi kiaušiniai, jų kaina jau seniai būtų auksinė.

 Pasakysiu daugiau – užmojis surinkti visą informaciją į vieną centrą skausmingai primena GOSPLAN – „genialų“ sovietmečio centrinio planavimo organą, kuris tobulai žinojo, kiek kainavo vištų lesalas, energija, žmonių darbas, pakuotė ir transportas, ir siekė viską suderinti su vartotojų poreikiais. Kuo tai baigėsi? Deficitu, juodąja rinka, visuotine stagnacija ir, galiausiai, sistemos griūtimi. 

 Būtent tada tarp sąjūdžio ekonomistų ir paplito juokelis, kad ir papūgą galima išmokyti rinkos ekonomikos, tereikia kartoti „paklausa ir pasiūla, pasiūla ir paklausa“. Karčios istorijos pamokos anuomet greit atpratino visus nuo ydingo tikėjimo, kad „kaštai lemia kainas, kainas lemia kaštai”.

Tad šiandien norintys eksperimentuoti su kainų kontrole turėtų prie kiekvieno kiaušinio skelbti ne jų kaštus, o pinigų kiekio M1 statistiką. Ir surišti savo rankas, kad pastangos reguliuoti kainas nepabrangintų visa ko dar labiau. Juk kiaušiniai yra tik pradžia.