Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo įstatymo projektą ir teikia pastabas. Įstatymo pataisa nepasieks keliamų tikslų ir siekiamų rezultatų, didins prekybos įmonių sąnaudas ir taip sudarys prielaidas didėti galutinei kainai. Pataisa yra nepagrįsta, sudėtinga ir brangi įgyvendinti, gali sudaryti prielaidas konkurencijos ribojimui. Be to, pataisa yra nesuderinama su pačiu Kainų įstatymu ir prasilenkianti su Civilinio Kodekso sutarčių konfidencialumo pareiga.
Įstatymo pataisa nepasieks keliamų tikslų
Įstatymo aiškinamajame rašte teigiama, kad „Nustačius viešą įmonių, prekiaujančių maisto produktais, antkainių, taikomų būtiniausiems maisto produktais, skelbimą, tikėtinas ženklus būtiniausių maisto prekių atpigimas, bus įtvirtintas kainų skaidrumas, o kartu bus apsaugoti vartotojų interesai“. Įstatymo rengėjas daro klaidingą prielaidą, kad antkainių viešinimas privestų prie mažesnių galutinių kainų. Antkainių viešinimas neturi nieko bendro su antkainių dydžiu ar jų mažėjimu. Vadovaujantis įstatymo rengėjų logika, išeitų, kad pačios kainos, vien todėl, kad yra viešos, turėtų mažėti. Tačiau taip nėra. Ši analogija parodo siūlomos pataisos nelogiškumą ir nepagrįstumą. Įstatymo aiškinamasis raštas nepateikia jokių pagrįstų argumentų (o iš tikro jų ir nėra), kad įstatymo projekto įgyvendinimas pasieks norimų tikslų – žymaus kainų sumažėjimo.
Įstatymo pataisa didina administracinę naštą verslui
Antkainių viešinimas etiketėse sukurtų papildomą administracinę naštą verslui, kurios negalima pateisinti įstatymo pataisos nauda vartotojams (nes naudos, kaip aiškinama žemiau, nebūtų). Toks jokių teigiamų rezultatų neduodantis administracinės naštos verslui didinimas prieštarauja 15-osios Vyriausybės programos 278 ir 303 punktams.
Įstatymo pataisa kainuoja verslui, didina prekybos įmonių sąnaudas ir sudaro prielaidas didėti galutinei produkto kainai
Prekybinio antkainio negalima traktuoti kaip grynojo pelno, nes pati prekybos veikla turi sąnaudų: investicijos į pastatą ar pastato nuoma, išlaidos energijai, išlaidos darbo užmokesčiui, prekybinio ženklo viešinimas, mokesčiai ir kt. Šios sąnaudos yra dengiamos prekybiniu antkainiu. Jei prekybos įmonės bus įpareigotos etiketėse skelbti prekybinį antkainį, tai padidins prekybos veiklos išlaidas ir sudarys prielaidas didėti prekybiniam antkainiui. Tokiu būdu siūloma pataisa prieštarauja įstatymo projekto tikslui.
Be to, tikėtina, kad prekybinių antkainių papildomas apskaičiavimas, taip, kad juos pateikti etiketėje ir pats pateikimas etiketėje yra santykinai nemažai darbo sąnaudų reikalaujantis procesas. Ši papildoma administracinė našta bus ypač sunki mažesnėms parduotuvėms.
Įstatymo pataisa yra sudėtinga įgyvendinti ir pareikalaus valstybės lėšų
Įstatymo projekte teigiama, kad reikėtų viešinti prekybinį antkainį, taikomą būtiniausiems produktams. Tačiau sąvoka „būtiniausi produktai“ nėra apibrėžta, o jos interpretacija nėra vienareikšmė. Tai reiškia, kad pataisa sukeltų daug problemų ir neaiškumų įstatymo taikyme.
Kiekvienoje maisto produktų grupėje yra didelė produktų diferenciacija pagal kainą ir kokybę. Prie būtiniausių produktų priskyrus pvz., makaronus, į būtiniausių produktų grupę būtų įtraukiami ir brangūs, nišiniai produktai, kurie logiškai negalėtų būti priskiriami prie būtiniausių produktų. Lygiai su ta pačia problema būtų susiduriama visose maisto produktų grupėse. Norint įstatymo pataisą vykdyti taip, kaip yra sumanęs rengėjas, būtiniausių maisto produktų sąrašą reikėtų sudaryti ne iš prekių grupių, o iš konkrečių produktų. Tai pareikalautų didelių įmonių ar valstybės išlaidų. Įstatymo taikymas sukeltų pagrįstų teisinių ginčų dėl konkrečių prekių įtraukimo ar neįtraukimo į būtiniausių maisto produktų sąrašą, todėl įstatymo įgyvendinimas taptų dar sudėtingesnis ir brangesnis.
Norint užtikrinti įstatymo įgyvendinimą prireiks didelių valstybės išlaidų užtikrinti kontrolės mechanizmą. Reikės sukurti naują įstaigą (ar išplėsti esamą, pvz., Konkurencijos tarybą), kurios darbuotojai rinktų informaciją iš prekybos įmonių ir tiekėjų, apskaičiuotų „prekybinį antkainį“, reguliariai lankytųsi parduotuvėse, tikrintų informaciją apie prekių kainas esančias etiketėse prekybos salėse ir spręstų, ar skelbiami antkainiai yra apskaičiuoti teisingai. Šiuo metu Lietuvoje veikia virš 3 tūkst. parduotuvių, kurių pagrindinį asortimentą sudaro maisto produktai (Eurostat duomenys 2007 metai). Galima manyti, kad tokios įstatymo pataisos kontrolės išlaidos būtų didelės.
Įstatymo pataisa nesuderinama su sutarčių konfidencialumo pareiga, kaip tai apibrėžta Civiliniame kodekse (CK)
Iš etiketėse viešai skelbiamo prekybinio antkainio, galima išskaičiuoti, kokia kaina tiekėjas tiekia prekes pardavėjui. Turint galvoje, kad kainos tarp tiekėjo ir pardavėjo yra labai svarbi komercinė informacija, tokių duomenų atskleidimas iš principo yra tolygus konfidencialios informacijos atskleidimui.
Įstatymo pataisa gali sudaryti prielaidas konkurencijos ribojimui
Iš antkainio ir galutinės prekės kainos kiekvienas galėtų paskaičiuoti prekės pirkimo kainą, kuri yra dviejų šalių – pirkėjo ir pardavėjo – susitarimo objektas. Paprastai komercinėje praktikoje tai yra konfidenciali informacija, kuri gali būti svarbi konkurentams, todėl neviešinama. Tokios informacijos atskleidimas užkirstų kelią tiekėjams ir pardavėjams derėtis dėl kainų, nes tiekėjai žinotų, kokiomis kainomis produktai perkami iš konkurentų. Tokios informacijos atskleidimas sudarytų prielaidas konkurencijos ribojimui, kaip tai apibrėžta Konkurencijos įstatyme.
Įstatymo pataisa yra nesuderinama su Kainų įstatymu
Kainų įstatymas yra skirtas kainų reguliavimui, kurį vykdo Vyriausybė, remdamasi Įstatymo 3 straipsnio nuostatomis. Kainų įstatymo 10 straipsnis teigia, kad „Ūkiniai subjektai privalo įstatymų nustatytais atvejais pateikti reikalingą informaciją valstybės kainų kontrolei vykdyti. Kainos ir tarifai nustatyta tvarka skelbiami viešai.“ Įstatymo 10 straipsnis aiškiai pasako, kad viešai skelbiamos reguliuojamos kainos. Traktuojant Kainų įstatymą kaip vientisą teisės aktą, negalima reikalauti antkainių viešinimo, nes prekybinis antkainis nėra (ir negali būti) prekė ar paslauga, kurios dydį nustato valstybė. Kadangi maisto produktų antkainiai nėra reguliuojami, pateikta įstatymo pataisa – viešinti prekybinius antkainius- yra nesuderinama su galiojančiu Kainų įstatymu.
Siūlome nepritarti įstatymo projektui
