Santrauka
Lietuvos pinigų politikos reforma, įtvirtinusi valiutų tarybą, buvo vienas iš sėkmingiausių ekonominės reformos sprendimų per pastaruosius 15 metų po nepriklausomybės atkūrimo. Tai rodo ir ekonomikos raida, ir visuomenės nuomonė. Narystė Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, kuriai šiuo metu rengiasi Lietuva ir kitos naujosios Europos Sąjungos narės, reikš valiutų tarybos panaikinimą ir naujų pinigų politikos taisyklių įvedimą Lietuvoje. Nors Lietuva Stojimo į ES sutartyje įsipareigojo tapti euro zonos nare, tačiau principinis klausimas apie narystės joje privalumus ir trūkumus, palyginti su egzistuojančia sistema, išlieka svarbus ir gali nurodyti galimas grėsmes, susijusias su įsijungimu į bendrąją pinigų politiką.
Šioje medžiagoje pateikiama Lietuvos narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje privalumų ir trūkumų apžvalga, įvertintos ir euro įvedimo metu vykusios diskusijos, ir esama Lietuvos padėtis. Pagrindinė šios analizės išvada – skirtingai nei kai kuriose kitose naujosiose ES narėse, Lietuvoje veikiantis valiutų tarybos modelis palengvina šalies įsijungimą į euro zoną. Euro įvedimas turės tam tikrų teigiamų ekonominių pasekmių šalies įmonėms ir gyventojams, nors jos veikiausiai nebus didelės. Tačiau ilgalaikė Lietuvos narystės euro zonoje nauda šalies ekonomikai ir gyventojams priklausys nuo konkurencijos tarp skirtingų valiutų euro zonoje. Didžiausią riziką, susijusią su euro įvedimu, Lietuvos ekonomikai ateityje gali kelti kai kurių didžiųjų ES valstybių socialiniai įsipareigojimai, galintys neigiamai veikti euro vertę, ir tai, ar euro zonos išplėtimas netaps postūmiu tolesnei politinei integracijai ES.
Problematikos pristatymas
Stodama į ES, Lietuva įsipareigojo siekti ES sutartyje numatytų politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos tikslų. Nors tokia formuluotė yra gana bendra, tačiau šiuo metu jau aišku, kad visos naujosios narės, skirtingai nei Didžioji Britanija, Švedija ir Danija, privalo tapti Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) narėmis: įsivesti vieningą valiutą eurą, deleguoti pinigų politikos formavimą politiškai nepriklausomam Europos Centriniam Bankui (ECB), kuris savo veikloje (nustatydamas palūkanų normas) vadovaujasi pagrindiniu ES sutartyje įtvirtintu pinigų politikos orientyru – siekti kainų stabilumo.
Teoriškai galimybė nesijungti prie EPS yra įmanoma, nes ES sutarties nuostatos gali būti keičiamos, o ir politiškai tokia galimybė neatmestina, nes kai kurios dabartinės EPS narės gana atsargiai vertina galimybę artimiausiais metais į pinigų sąjungą priimti naujas ES nares. Taigi principinio klausimo svarstymas turi prasmę, ir būtent atsakymas į jį atskleidžia narystės EPS privalumus ir trūkumus. Kita vertus, kol kas neatrodo, kad ES būtų rimtai svarstomas nuolatinis naujųjų narių at(si)ribojimas nuo dalyvavimo euro zonoje. Siekį ateityje plėsti euro zoną įtvirtina ir esamas teisinis pagrindas, ir politinės nuotaikos, kurias iš dalies rodo ir šiuo metu konvergencijos kriterijus atitinkančių trijų naujųjų ES narių – Estijos, Lietuvos ir Slovėnijos – įsijungimas į Valiutų keitimo mechanizmą II (angl. – ERM II).
Svarstant naujo reikšmingo ekonominės integracijos etapo – Lietuvos įsijungimo į EPS – privalumus ir trūkumus, pirmiausia reikia atsakyti į principinį klausimą dėl narystės EPS. Tik įvertinus narystės EPS privalumus ir trūkumus, palyginti su esama pinigų politika Lietuvoje, t.y. valiutų taryba, galima kalbėti apie tokius klausimus kaip įsijungimo į euro zoną laikas. Toliau pristatomi skirtingi pinigų sąjungos vertinimai, kurie apibendrinami pateikiant svarbiausius Lietuvos narystės privalumus ir galimą riziką.
Skirtingi požiūriai į EPS ir narystės joje pasekmes
Skirtingos pozicijos dėl šalies įsijungimo į EPS priklauso nuo bendresnio požiūrio į pinigų politiką, poreikį intervencijoms į pinigų rinką ir ekonomikos valdymą aktyvios fiskalinės politikos priemonėmis.
Svarstant pinigų sąjungos idėją pastaraisiais dešimtmečiais ES šalyse tarp ekonomistų vyravo intervencionistiniai argumentai prieš vieningos valiutos įvedimą. Vieninga valiuta ir bendra pinigų politika buvo vertinama atsargiai dėl pavojaus valstybių narių aktyviai savarankiškai pinigų politikai. Nuogąstauta, kad valstybės narės praras galimybę naudoti valiutų kursą reaguodamos į skirtingus ekonominius ciklus (vadinamieji „vieno dydžio visiems“ politikos pavojai). Šie nuogąstavimai grindžiami bendresne prielaida apie poreikį naudoti valiutų keitimo kursą ar kitas aktyvias makroekonominės politikos priemones stimuliuojant ekonominę veiklą nuosmukio metu ar ją ribojant spartaus ekonomikos augimo metu. Šią prielaidą galima kritikuoti ir dėl konkrečių priemonių (pavyzdžiui, valiutos devalvavimo) keliamos ilgalaikės žalos, persveriančios galimą trumpalaikę naudą, ir dėl bendrų aktyvios makroekonominės politikos, orientuotos ne į kliūčių gamybos veiksnių mobilumui bei rinkos lankstumui šalinimą, bet į paklausos stimuliavimą, neigiamų pasekmių.
Nemažai diskusijų tarp ekonomikos analitikų kėlė ir tebekelia apribojimai biudžeto politikai ir valstybių skolinimosi apimtims. Jie ES sutartyje buvo įtvirtinti konvergencijos (Mastrichto) kriterijų forma kaip sąlygos prisijungimui prie EPS, taip pat Stabilumo bei augimo pakte kaip apribojimai valstybių narių finansų politikai, kuriuos peržengusi valstybė gali būti baudžiama piniginėmis baudomis. Svarbiausi tokių apribojimų motyvai yra ne tik bendras noras skatinti šalis nares vykdyti subalansuotą fiskalinę politiką ir vengti didelių įsipareigojimų. Pagrindiniu motyvu dažnai įvardijamas noras apsisaugoti nuo piktnaudžiavimo tokių euro zonos narių, kurie vykdytų deficitinę politiką, bet dėl savo nedidelio dydžio šitaip nebūtų atitinkamai baudžiamos tarptautinių rinkų, kadangi pastarosios reaguotų tik į visos euro zonos ar didžiausių jos šalių fiskalinę politiką.
Verta pastebėti, kad diskusijose dėl vieningos valiutos privalumų ir trūkumų dažnai naudojamas optimalios valiutų erdvės modelis, kurį dar 1961 m. suformulavo R. Mundel. Juo remiantis siekiama įvertinti, ar egzistuoja tinkamos sąlygos naudoti vieningą valiutą tarp grupės šalių, iki tol naudojusių skirtingas valiutas – šių šalių ekonominių struktūrų ir ciklų suderinamumas, tarpusavio prekybos intensyvumas, gamybos veiksnių mobilumas ir darbo užmokesčio bei kainų lankstumas. Vertinant ES valstybių narių pasirengimą vieningai pinigų politikai dažnai būdavo daroma išvada, kad visa ES neatitinka optimalios valiutų erdvės kriterijų (šalių narių ekonomikų ciklai skiriasi, darbo jėga nėra mobili, ES biudžetas per mažas, kad galėtų būti naudojamas makroekonominio stabilizavimo reikalams). Tiesa, kartu dažnai daroma išvada, jog manipuliavimas valiutų keitimo kursu taip pat negali būti laikomas efektyvia priemone reaguoti į asimetrinius šokus (Pelkmans 1997). Be to, galima teigti, kad nei JAV, nei apskritai jokia šalis nėra optimali valiutų erdvė, nes šalies viduje atskiri regionai taip pat dažnai vystosi skirtingais tempais.
Savo ruožtu Europos Komisija, viena iš svarbiausių pinigų sąjungos projekto propaguotojų, akcentavo vieningos valiutos privalumus ES piliečiams ir verslui:
– transakcijų kaštų sumažinimą keliaujant ar užsiimant verslu ES, kai reikia mokėti už valiutų keitimą,
– rizikos ir neapibrėžtumo, susijusio su valiutų svyravimu, pašalinimą,
– galimybę geriau palyginti kainas skirtingose valstybėse narėse ir su tuo susijusią didesnę konkurenciją,
– išteklių taupymą dėl mažesnių reikalingų užsienio valiutos rezervų ir didesnes pajamas iš senjoražo,
– galiausiai euro kaip pasaulinės rezervų ir atsiskaitymų valiutos vaidmenį.
Vieningos valiutos naudojimas, Europos Komisijos vertinimais, ypač didelę naudą atneštų dėl transakcijos kaštų sumažinimo. Bendrai skirtingų valiutų naudojimo versle tarp ES valstybių narių kaina buvo vertinama maždaug 0,4-0,5 proc. ES BVP ir būtent tiek, Komisijos vertinimais, galima buvo sutaupyti įvedus vieningą valiutą (Emerson et al. 1990; Gros, Thygesen 1992).
Dėl atsargaus ekonomistų požiūrio į vieningą valiutą, nemažai analitikų mano, ir su tuo galima sutikti, jog vieninga valiuta buvo įvesta dėl politinių motyvų, t.y. dėl simbolinio tokio žingsnio svarbos Europos integracijos projektui ir potencialaus postūmio tolesnei integracijai. Kol kas vertinti šių argumentų svarbą yra pernelyg anksti. Tačiau galima pastebėti, kad vieningos valiutos įvedimas daugeliui intervencionistinio požiūrio akademikų ir politikų suteikė pretekstą propaguoti ES vaidmens fiskalinėje politikoje ir apskritai ekonomikos valdyme didinimą. Nemažai apie tai buvo diskutuota Konvente dėl Europos ateities, nors galiausiai parengtoje ES konstitucinėje sutartyje Sąjungos galios nebuvo išplėstos į naujas sritis – didesnį vaidmenį perskirstant lėšas ES lygiu ar harmonizuojant tiesioginius mokesčius. Tiesa, sutartyje numatytos reformuotos sprendimų priėmimo procedūros, ypač paprastesnė kvalifikuotos daugumos balsavimo procedūra, ateityje turėtų sąlygoti ES vaidmens didėjimą ir minėtose politikos srityse. Tačiau bet kokie reikšmingesni tolesni integraciniai sprendimai priklausys nuo visų valstybių narių, įskaitant ir Lietuvą, sutarimo.
Analizuojant Lietuvos narystės EPS pasekmes reikia įvertinti ne tik populiarius intervencionistų argumentus už ir prieš EPS, bet ir už valiutų ir centrinių bankų konkurenciją pasisakančių ekonomistų argumentaciją. Šie argumentai yra svarbūs ir todėl, jog būtent jie geriausiai atitinka argumentaciją, kuria yra grindžiama Lietuvoje veikiančio valiutų tarybos modelio nauda. Todėl nuosekliausia būtent jais naudojantis lyginti valiutos tarybos ir narystės euro zonoje privalumus.
Pirmiausia galima aptarti EPS vertinimą. Tam naudinga pasinaudoti Didžiosios Britanijos narystę euro zonoje nagrinėjusio autoriaus P. Schwartz argumentais (Schwartz, P. 2004). Jo manymu, vieninga valiuta euras iš tiesų yra naudinga tokioms šalims, kaip Pietų Europos euro zonos narės, kurioms istoriškai buvo būdingas aukštas biudžeto deficitas ir manipuliavimas pinigų politikos priemonėmis politiniais tikslais.
Tačiau P. Schwartz teigia, kad dėl toliau pateikiamų priežasčių, Didžiajai Britanijai apsimoka išlaikyti svarą ir nesijungti prie euro zonos. Pagrindinės jo pateikiamos priežastys yra:
– Anglijos centrinis bankas gana gerai vykdo pinigų politiką, kadangi yra nepriklausomas nuo politikų ir jų spaudimo, o pinigų sąjunga neturi didelio poveikio investicijoms ir prekybai;
– Naudinga sudaryti sąlygas institucinei konkurencijai tarp ECB ir Anglijos banko, kadangi taip būtų sukurti papildomi apribojimai neprotingai pinigų politikai;
– Kadangi euro zonoje dėl akivaizdesnių kainų skirtumų išauga spaudimas suvienodinti darbo jėgos kaštus, greičiausiai jie augtų tose šalyse, kuriose yra mažesni, nes sunku tikėtis darbo jėgos kaštų mažinimo Vokietijoje bei kitose nelankstaus darbo santykių reguliavimo ir brangios darbo jėgos šalyse;
– Euro įvedimas padidintų valiutų kursų svyravimus JAV dolerio, kuris tebėra svarbus Britanijos užsienio prekyboje, atžvilgiu;
– Laisvai svyruojantis svaro ir euro kursas yra geriau nei neteisingai užfiksuotas kursas įvedant eurą D. Britanijoje;
– Su pensijų mokėjimu susijusių įsipareigojimų Vokietijoje ir kitose euro zonos šalyse keliamos problemos ateityje sudarys didelį spaudimą ECB ir gali destabilizuoti eurą (sukelti grėsmę jo vertei);
– Euro įvedimas sudarytų prielaidas tolesnei centralizacijai ES lygyje – fiskalinės politikos ir socialinės politikos perkėlimui į ES lygį ir harmonizacijai – o tai būtų žalinga dėl konkurencijos ir ekonomikos augimo ribojimo. Šis argumentas pateikiamas kaip svarbiausias.
Šiuos argumentus galima išskirti į kelias grupes – procedūrinius, ekonominius ir politinius argumentus. Procedūriniai susiję su valiutų keitimo kurso nustatymu ir kitais sprendimais, kurie priimami įsijungiant į EPS. Jie turi ir ekonominių pasekmių, tačiau su ekonominiais argumentais ypač glaudžiai susiję klausimai dėl narystės EPS poveikio prekybai ir investicijoms, taip pat dėl teigiamo institucinės konkurencijos poveikio pinigų politikai. Galiausiai, iš politinių argumentų svarbiausi argumentai yra susiję su (1) tikėtinu pinigų sąjungos poveikiu valstybių narių vidaus reformoms, potencialios lėtos reformų kai kuriose ES šalyse eigos įtaka euro vertei ir (2) euro zonos egzistavimo bei jos plėtros poveikiu tolesniam integracijos ES gilinimui. Pastarieji yra sunkiausiai įvertinami, tačiau yra bene svarbiausi keliamos rizikos Lietuvos ekonomikos raidai atžvilgiu.
Pozicija dėl Lietuvos stojimo į EPS
Daugelis aukščiau pateiktų argumentų prieš Didžiosios Britanijos narystę EPS yra neaktualūs Lietuvos atveju, kadangi Didžiosios Britanijos ir Lietuvos padėtis daugeliu atvejų gana smarkiai skiriasi: Britanijos svaras, skirtingai nei litas, nėra fiksuotu kursu susietas su euru, didesnė Britanijos nei Lietuvos užsienio prekybos dalis vyksta su ne ES narėmis, Londonas yra pasaulinės svarbos finansų centras, Britanijos narystė euro zonoje galėtų labiau pakeisti tolesnę politinę integraciją nei Lietuvos įsijungimas į ją. Žinoma, reikia nepamiršti ir to, jog Britanija neprivalo stoti į EPS, o Lietuva įsipareigojo šiam žingsniui Stojimo į ES sutartyje. Tačiau svarbiausias skirtumas yra tas, jog litas jau yra susietas fiksuotu kursu su euru, todėl šiuo atžvilgiu Lietuva jau gali būti laikoma neoficialia euro zonos dalimi, o Lietuvos Centrinis bankas ne tik neprarastų nepriklausomos politikos galimybių, bet kaip tik įgytų nedidelių papildomų galių, kurias visiškai riboja valiutų tarybos modelis.
Kiek išplėtus šiuos svarstymus galima pateikti argumentus dėl Lietuvos stojimo į EPS. Juos pagal ankstesnį išskyrimą galima pristatyti keliomis grupėmis.
Procedūriniai klausimai. Iš šių klausimų svarbiausias yra lito ir euro kurso fiksavimas stojant į euro zoną. Be to, iš kitų procedūrinių reikalų galima paminėti pasikeitusį Lietuvos banko vaidmenį dalyvaujant Europos Centrinių Bankų Sistemoje ir įgyvendinant bendrą pinigų politiką, užsienio valiutos rezervų naudojimą ir kt.
Pirmasis iš procedūrinių klausimų, keliantis didelį neapibrėžtumą toms ES valstybėms narėms, kurių nacionalinė valiuta tebėra nesusieta fiksuotu kursu su euru, nėra labai aktualus Lietuvai. Šiuo metu daugiau ar mažiau aišku, jog euras pakeistų litą Lietuvoje tokiu kursu, koks galioja šiuo metu (nors tuo prieš kurį laiką ir buvo neoficialiai suabejota ES institucijose).
Ir dėl minėtos priežasties, t.y. fiksuoto lito ir euro kurso, ir dėl labai riboto lito tarptautinio vaidmens Lietuvos nacionalinė valiuta bet kokiu atveju negalėtų sukurti tokios konkurencijos eurui valiutų rinkoje kaip Britanijos svaras. Įvertinant labai skirtingą Britanijos ir Lietuvos vaidmenį kapitalo rinkose ir investuotojų veiklai galima manyti, jog Lietuvos narystė euro zonoje galėtų turėti ekonominės naudos, t.y. suteikti postūmį užsienio investicijoms Lietuvoje ir tolesniam jos prekybos su kitomis euro zonos narėmis augimui.
Kiek daugiau klausimų kelia naujųjų euro zonos narių potencialus dalyvavimas formuojant pinigų politiką, tačiau tikėtina, jog šiuo atveju bus laikomasi šalių lygybės principo. Oficialiai būtent šis principas ir galimybė Lietuvos atstovams dalyvauti formuojant bendrąją pinigų politiką euro zonoje dažniausiai akcentuojami Lietuvoje. Tačiau kaip rodo valiutų tarybos Lietuvoje patirtis, būtent griežti aktyvios pinigų politikos ir veiklaus centrinio banko apribojimai lemia pinigų politikos stabilumą ir prognozuojamumą bei naudojamos valiutos tvirtumą. Pastebėtina, jog dažnai ekonominėje literatūroje pabrėžiama tai, jog ECB instituciškai yra nepriklausomas nuo ES valstybių vyriausybių spaudimo ir todėl yra apsaugotas nuo politikų, norinčių pasinaudoti pinigų politikos priemonėmis savo siauriems tikslams. Tačiau apsauga nuo politinio spaudimo nereiškia apsaugos nuo paties ECB klaidų. Palyginti su valiutų tarybos modeliu ir jame veikiančiu Centriniu banku, ECB turi daugiau diskrecinių galių (pirmiausia keisti palūkanų normą) nei Lietuvos Centrinis bankas.
Su šiuo Centrinio banko veiksmų laisvės padidėjimu susijusi rizika gali turėti neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai. Tiesa, ši rizika bent kol kas neatrodo didelė, nes iki šiol ECB nevykdė aktyvių intervencijų. Be to, lito susiejimas su euru ir nedalyvaujant EPS iš dalies susieja Lietuvą su ECB sprendimais.
Galiausiai galima paminėti dar keletą procedūrinių-ekonominių pokyčių, susijusių su Lietuvos naryste EPS. Vienas iš jų yra pajamų iš senjoražo dydžio pasikeitimas. Nors kol kas aiškus tik bendras principas, pagal kurį senjoražo pajamos paskirstomos tarp euro zonos narių pagal jų ekonomikos svorį, o detalesnių prognozių Lietuvos atveju nėra atlikta, tikėtina, kad jei euro vaidmuo tarptautiniuose atsiskaitymuose didės, augtų ir Lietuvos pajamos iš senjoražo. Taip pat reikia pastebėti, kad euro zonoje euro padengimas tarptautinėmis atsargomis yra santykinai mažesnis (mažiau 50 proc. į apyvartą išleistų eurų) nei Lietuvoje (virš 100 proc. apyvartoje esančių litų). Tačiau abejotina, ar tai kelia riziką euro vertės stabilumui.
Ekonominiai klausimai. Iš ekonominių narystės euro zonoje privalumų ir trūkumų galima išskirti: (a) valiutų konkurenciją, (b) skirtingų valiutų keitimo kaštų sumažėjimą, (c) didesnį aiškumą formuojantis kainoms, (d) postūmį tolesniam prekybos augimui ir investicijoms.
Vienas iš svarbiausių valiutos naudojimo klausimų yra galimybė vartotojams laisvai naudoti patogiausią valiutą. Oficialiai Lietuvoje ir dabar galima atsiskaityti ne tik litais, tačiau dėl praktinių priežasčių (menko kitų valiutų naudojimo) šitaip atsiskaityti galima tik už kai kurias paslaugas. Įstojus į EPS, ši situacija neturėtų pasikeisti, nes Lietuvoje ir toliau bus galima atsiskaityti kitomis valiutomis, o tai priklausys nuo pačių rinkos dalyvių pasirinkimo.
Kiti dažnai minimi euro įvedimo privalumai yra valiutų keitimo kaštų pašalinimas ir su vieningos valiutos naudojimu skirtingose šalyse susijęs akivaizdesnis kainų skirtumas. Valiutų keitimo kaštų pašalinimas yra savaime naudingas su euro zonos šalimis prekiaujančioms įmonėms ir joje keliaujantiems Lietuvos piliečiams, nors su tuo susijusi bendra ekonominė nauda priklausys nuo to, ar bankai nemėgins kompensuoti šio pajamų šaltinio praradimo kitais. Galimybės tam savo ruožtu priklauso nuo konkurencijos bankinių paslaugų rinkoje.
Esant tai pačiai valiutai, vartotojai gali lengviau palyginti prekių skirtingose EPS šalyse kainas ir lengviau pasirinkti, kur pirkti prekes ir paslaugas. Šis privalumas iš dalies pagrįstas ir Lietuvos atveju, nors ilgesnį laiką esant fiksuotam keitimo kursui, vartotojams tampa lengviau lyginti kainas Lietuvoje ir euro zonos šalyse net naudojant skirtingas valiutas. Kaip rodo euro įvedimo Vokietijoje ir kitose dabartinėse euro zonos narėse praktika, įvedus eurą kainos padidėjo (nors ir ne tiek, kaip teigia kai kurios vartotojų asociacijos, t.y. infliacija dėl euro įvedimo pakilo gana nežymiai). Tai galima paaiškinti įmonių mėginimu pasinaudoti politiniais pokyčiais bandant didinti savo produktų kainas. Tikėtina, jog panašiai gali elgtis ir kai kurios Lietuvos įmonės, kurios dėl konkurencinio spaudimo ir kitų veiksnių gana vangiai didina kainas ir stengiasi išnaudoti bet kokią galimybę tai padaryti tokiu būdu, kad vartotojai to nepastebėtų. Tačiau ilgainiui tokį manipuliavimą kainomis galiausiai apribos konkurencija.
Priešingas dalyvavimo vieningos valiutos erdvėje poveikis – potencialiai galinti padidėti darbo jėgos kaina Lietuvoje. Tačiau ši tendencija pastebima jau dabar ir, tikėtina, nepriklausomai nuo narystės euro zonoje. Tiesa, darbo jėgos kainos skirtumai veikiausiai išliks ilgiau nei prekių skirtumai dėl natūralių apribojimų darbo jėgos mobilumui ir skirtingo produktyvumo.
Dar vienas dažnai minimas vieningos valiutos privalumas – prekybos ir investicijų didėjimas. Pavyzdžiui, kai kurie analitikai būtent čia mato vieną svarbiausių naujųjų ES narių įsijungimo į euro zoną privalumų. Tiesa, tai priklauso nuo užsienio prekybos kitomis valiutomis dalies bei rizikos premijos ir palūkanų normų prieš stojant į euro zoną. Tikėtina, jog narystė euro zonoje galėtų kažkiek prisidėti prie prekybos ir investicijų didėjimo. Tačiau šis veiksnys veikiausiai nebūtų svarbiausias investicijų ir ekonomikos augimui, palyginti su kitais šalies ekonominės politikos sprendimais, pavyzdžiui, mokesčių dydžiu ir kitomis verslo sąlygomis. Lietuvos įmonės galėtų patirti nedidelės naudos dėl sumažėsiančių palūkanų normų, tačiau pastaruoju metu jos ir taip yra vienos mažiausių Europoje.
Politiniai klausimai. Bene svarbiausi Lietuvai (ir daugeliui kitų potencialių euro zonos narių) veiksniai yra sunkiausiai prognozuojami veiksniai: (1) tolesnės vidaus reformos Vokietijoje ir kitose didžiosiose euro zonos šalyse, nuo kurių priklausys ir euro vertė, (2) taip pat euro zonos plėtros poveikis integracijai kitose ekonominės politikos srityse. Be šių galima paminėti ir dar vieną svarbų politinį narystės euro zonoje aspektą – galimo vyriausybių išlaidavimo apribojimą (konvergencijos kriterijai, ypač biudžeto deficito ir valstybės skolos dydžių apribojimai).
Pradedant nuo pastarojo veiksnio galima pastebėti, kad iki šiol potenciali narystė euro zonoje (anksčiau – ES apskritai) gana reikšmingai ribojo Lietuvos vyriausybių polinkį išlaidauti ir didinti biudžeto deficitą bei skolą. Pastaraisiais metais galima pastebėti Lietuvos įsipareigojimų pagal konvergencijos programą poveikį diskusijoms apie galimą biudžeto deficitą ir poreikį jo nedidinti. Tačiau potenciali narystė EPS turi prieštaringą poveikį Lietuvos fiskalinei politikai. Nors dažnai ji būdavo naudojama kaip argumentas pasisakančiųjų už biudžeto deficito ir skolos mažinimą bei subalansuotos fiskalinės politikos vykdymą, pastaruoju metu ji tampa ir argumentu norint pagrįsti naujų mokesčių įvedimą ar deficito išlaikymą ties maksimalia leistina riba, jo nemažinant. Tad nors narystės EPS perspektyva iš dalies apsaugo Lietuvos ekonomiką nuo didelio vyriausybės išlaidavimo, tačiau savaime nesukuria protingos fiskalinės politikos.
Kitas svarbus ilgalaikis politinis pavojus yra susijęs su socialiniais įsipareigojimais Vokietijoje ir kitose šalyse bei iki šiol labai lėtai vykusia pensijų sistemos ir darbo santykių reforma. Narystė euro zonoje nesukuria naujų ar didesnių pavojų šiuo atžvilgiu. Tačiau tęsiantis vangiai socialinių reikalų ir darbo santykių reformai ilgainiui euro vertė gali smukti ir tai neigiamai galėtų paveikti Lietuvos ekonomiką.
Kita vertus, išlaikius esamą valiutų tarybos režimą, dėl lito susiejimo su euru fiksuotu kursu, kartu su euro verte kristų ir lito vertė dolerio bei kitų valiutų atžvilgiu. Lito atsiejimas nuo euro tokiu atveju sukurtų naują riziką, kuri galbūt netgi viršytų euro vertės smukimo nuostolius. Tad dėl esamos lito padėties euro atžvilgiu, galimi euro vertės svyravimai panašiai veiktų Lietuvos ekonomiką.
Svarbiausiu argumentu dėl nesijungimo į EPS galima laikyti pavojų, jog pinigų sąjunga gali ilgainiui peraugti į ekonominę ir politinę sąjungą. Nemažai federalizmo Europoje šalininkų tikisi būtent tokio scenarijaus. Be to, didžioji dalis intervencionistų, kurie neigiamai vertino euro įvedimą ir Augimo bei stabilumo pakto taisykles, dabar ragina atitinkamai integruoti ir biudžeto politiką ES lygiu ir didinti perskirstymą (pvz., nukreipiant jo lėšas į sulėtėjusio augimo regionus). Tad svarbiausias klausimas – ar Lietuvos (kartu su kitomis naujomis ES narėmis) įsijungimas, šitaip augant euro zonos narių skaičiui, suteiks papildomą postūmį ES ėjimui link politinės sąjungos.
Atsakymas į šį klausimą yra gana neapibrėžtas, nes priklausys nuo daugelio sunkiai prognozuojamų politinių veiksnių, pavyzdžiui, nuo tikimybės, jog susikurs glaudžiau bendradarbiaujantis grupės ES narių branduolys dėl tiesioginių mokesčių harmonizavimo ar kitose srityse. Jei vis dėlto manysime, kad euro zonos plėtra dėl vienų ar kitų priežasčių suteiks postūmį gilesnei integracijai dar neintegruotose srityse, tai galėtų būti svarbiausias argumentas prieš Lietuvos narystę euro zonoje.
Išvados
1. Lietuvoje jau maždaug dešimtmetį veikiantis valiutų tarybos modelis ne tik turėjo reikšmingos teigiamos įtakos šalies ekonomikai, bet ir sumažina nemažai neapibrėžtumą keliančių veiksnių, susijusių su euro įvedimu.
2. Pats Lietuvos įsijungimas į EPS yra susijęs su naujais rizikos šaltiniais. Nors vertinant ekonomines Lietuvos narystės euro zonoje pasekmes galima teigti, kad teigiamos pasekmės greičiausiai bus didesnės už neigiamas, reikia atsižvelgti į svarbius politinės rizikos tolesniam ekonomikos augimui euro zonoje šaltinius.
3. Svarbiausi rizikos šaltiniai – tai tolesnis delsimas reformuoti šiuolaikinių ekonominių, demografinių ir socialinių realijų neatitinkančias struktūras ES senbuvėse ir tikėtinas euro zonos plėtros postūmis naujiems ekonominiams integracijos projektams.
4. Lietuvos narystė euro zonoje bus naudinga šalies gyventojams tik tada, kai išliks valiutų konkurencija, ECB ir Europos centrinių bankų sistema ir toliau vykdys konservatyvią politiką ir, svarbiausia, politinis dėmesys ES senbuvėse bus sutelktas į šalių vidaus struktūrines reformas, o ne naujus politinės integracijos ES projektus.
Literatūra:
Emerson, M. (1990) One market – one money, European Economy, No. 44;
Gros, D., Thygesen, N. (1992) European Monetary Integration, London: Longman;
Levitt, M., Lord, Ch. (2000) The Political Economy of Monetary Union, London: MacMillan Press Ltd.;
Pelkmans, J. (1997) European Integration. Methods and Economic Analysis, Essex: Longman;
Schwartz, P. (2004) The Euro as Politics, London: IEA.
