I. Valeškaitė: PVM lengvatos. Kam daryti paprastai, jei galima sudėtingai?

Kol nepriimtas 2019 m. biudžetas, Seimo nariai uoliai registruoja įvairiausius pasiūlymus. Seimo komitetų, Seimo narių pasiūlymai, valstybės institucijų ir įstaigų, asociacijų prašymai padidinti asignavimus pasiekė iš koto verčiančią 611,5 mln. eurų sumą. Vieni prašo dar vieno daugiafunkcio sporto centro savo rajonui ar keliasdešimties milijonų eurų žvyrkeliui iki vienišos sodybos asfaltuoti. Kiti susirūpinę mokesčių lengvatomis.

Praėjusią savaitę Seime užregistruota bent keletas pasiūlymų mažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM). Tai ir 5 proc. dydžio PVM kūdikių maistui ar ekologiškiems automobiliams. Kitu pasiūlymu 9 proc. dydžio PVM siūloma apmokestinti maisto produktus, biokurą, briketus ir granules.

5 proc. dydžio PVM taip pat norima taikyti laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams, kuriuose reklama sudaro ne daugiau kaip 4/5 turinio. Šis pasiūlymas itin įdomus – iš esmės jei leidinyje reklamos bus pusė, vis tiek jis būtų parduodamas apmokestinant lengvatiniu tarifu. Matyt, artėjant rinkimams ir norint „pasigerinti“ spaudai, ieškoma bet kokių priemonių. O gal tai tiesiog būdas artėjant šventėms „išpirkti kaltes“ prieš spaudos atstovus, kuriems pati valdžia smarkiai apribojo reklamos pardavimo galimybes?

Tarp itin įdomių pasiūlymų – lengvatinis 5 proc. dydžio PVM perkantiems pirmąjį būstą asmenims, iki 30 m. amžiaus. Žinoma, nuosavo būsto įsigijimas – daug sprendimų ir vargo reikalaujantis procesas. Tad nekeista, kad politikai randa nišą savo pasiūlymui. Tačiau ar būsto prieinamumas yra rimta problema Lietuvoje, kurioje beveik 90 proc. gyventojų gyvena nuosavuose būstuose ir tai – 4 geriausias rezultatas ES. Kaip lengva būti „geru“ ne savo pinigais.

Galima sutikti, kad tam tikroms grupėms asmenų būstą įsigyti sunkiau – gaunantiems mažas pajamas ar neturintiems didelės darbo patirties. Tačiau politikai siūlo PVM lengvatą jaunimui iki 30 metų amžiaus, neatsižvelgiant į šios lengvatos gavėjų pajamas. Reikia nepamiršti ir to, kad tokia lengvata pasinaudoti galės tik perkantys naujos statybos būstą. Tačiau ne visi ieškantys nekilnojamojo turto žvalgosi naujos statybos. Tad kam naudingiausia bus ši lengvata?

Panašu, kad tai ne vienintelis klausimas į kurį Seimo nariai nesivargina ieškoti atsakymų. Vos 1 iš 6 užregistruotų pasiūlymų rengėjai paaiškina, kiek siūlymas atsieitų mokesčių mokėtojams. Lengvata periodiniams leidiniams lemtų 2 mln. eurų dydžio biudžeto pajamų netekimus. Kitų pasiūlymų finansinis poveikis biudžetui nevertintas apskritai.

Niekas nesiginčija, kad PVM reikia mažinti. Nors pagrindinis Lietuvoje taikomas 21 proc. dydžio PVM tarifas nėra išskirtinai aukštas, kitos šalys didesnę vartojimo krepšelio dalį apmokestina mažesniais tarifais. Štai kaimyninėje Lenkijoje pagrindinis PVM siekia net 23 proc., tačiau dauguma prekių – duona, mėsa, švieži vaisiai ir daržovės, pieno produktai – čia apmokestinami vos 5 proc. dydžio PVM. 8 proc. dydžio PVM taikomas citrusiniams vaisiams, riešutams, konservuotiems gaminiams ir t. t. 8 proc. dydžio PVM Lenkijoje taikomas drabužiams ir avalynei bei bilietams į kultūros renginius.

Štai 2016 m. duomenimis, efektyvus PVM tarifas, t. y. toks, kuris parodo kokią pirkinių krepšelio dalį sudaro mokesčiai, Lietuvoje buvo 5 proc. punktais didesnis nei Lenkijoje. Tad 23 proc. dydžio PVM Lenkijoje – tik „popieriuje“. Realybėje mokesčio našta daug mažesnė.

Ar reikėtų eiti Lenkijos keliu ir turėti aukštą standartinį PVM tarifą, kuris galiotų tik „popieriuje“ – klausimas. Juk didelės logikos, kodėl kriaušės turėtų būti apmokestintos vieno dydžio PVM, o obuoliai – kito, – nėra. Gal geriausia būtų prisiruošti ir galiausiai grąžinti krizės metu padidintą 18 proc. dydžio PVM.

Tuomet nereikėtų nei sudėtingų mokesčių lengvatų pasiūlymų, kurių poveikio biudžetui patys juos registruojantieji negali įvertinti. O ir sukti galvos, kokiu tarifu apmokestinus kiekvieną prekių grupę atskirai, nebereikėtų.