2012 m. kovą „Iniciatyva už laisvą ir klestinčią Europą“, prie kurios yra prisijungęs ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas, atliko pirmą trumpą savo narių apklausą apie tai, ar reikalingas Europos stabilumo mechanizmas ir kokie galimi alternatyvūs sprendimai. Kviečiame susipažinti su iniciatyvos dalyvių atsakymais, tarp kurių – ir LLRI specialiosios ekspertės Rūtos Vainienės nuomonė.
1. Europos stabilumo mechanizmas (ESM):
Ką manote apie ESM? Ar ESM turėtų įsigalioti? Jei ne, kodėl? Kokie, Jūsų nuomone, yra svarbiausi argumentai prieš ESM?
Rūta Vainienė, LLRI specialioji ekspertė: „ESM reiškia dar vieną ES instituciją, papildomas išlaidas dalyvaujančioms šalims, papildomas paskatas neatsakingai politikai ir atidėtas esmines reformas, pradedant socialiniu draudimu baigiant fiskaline ir pinigų politika. ESM nepanaikina nė vienos skolų priežasties – neperspektyvios valstybinio socialinio draudimo sistemos, nesubalansuoto sveikatos apsaugos finansavimo ir suvaržytų ekonominių laisvių. ES lygio „paskutinis skolintojas“ tik padidins moralinį neatsakingumą ir rizikavimą šalyse, kurios neturi vidinių saugiklių nuo neatsakingos fiskalinės politikos. ESM remiasi ydingu „muštas nemuštą neša“ principu. Be to, pagrindiniuose ESM tiksluose trūksta skaidrumo. Už šūkio, skelbiančio solidarumą ir bendrus šalių narių tikslus, slypi asmeninis tam tikrų kreditorių suinteresuotumas.“
Prof. Roland Vaubel, ekonomikos profesorius, Manheimo universitetas, Vokietija: „ESM būtų didelė klaida. Krizė yra laikina, mums nereikia pastovaus fondo. Kadangi palūkanų normos būtų labai mažos, subsidijuojamos, jos apdovanotų ir skatintų nepagrįstus ekonominius sprendimus (moralinį neatsakingumą). Tai panaikintų disciplinuojantį rinkos poveikį. „Stabilumo ir augimo paktas“ ir liks neefektyvus, nes jam trūksta automatiškumo. Naujasis „fiskalinis paktas“ taip pat bus neefektyvus, nes jo pažeidimai negali būti sankcionuojami Komisijos. Kaltininkų neapkaltins kitos šalies narės vyriausybė. ESM taip pat pažeidžia Europos sutarčių straipsnį dėl negelbėjimo. (Sutartis dėl Europos Sąjungos Vykdymo, 125 str.)“
Prof. Erich Weede, sociologijos garbės profesorius, Bonos universitetas, Vokietija: „ESM apskritai neturėjo būti sukurtas. Pats mechanizmo principas apdovanoja nesėkmę (per didelę skolą) ir baudžia sėkmę (per didelės skolų naštos vengimą). Padedama tiems, kuriems nepasiseka. Tie, kuriems pasiseka, sumokės. 1890 m. britų sociologas Herbertas Spenceris įvardijo tokios politikos pasekmes: „Didžiausia pastangų apsaugoti žmones nuo kvailybės pasekmė – pripildyti pasaulį kvailių.“ Neturėtume ir toliau keliauti kvailybės keliu.“
Dr. Tim Evans, direktorius, Cobden centras, Jungtinė Karalystė: „Kalbėdamas kaip buvęs Slovakijos premjero politikos grupės vadovas 1991 m. ir dabartinis generalinis Londono Cobden centro direktorius, tikiu, kad ESM eurozoną nuves į technokratinę diktatūrą be jokios prasmingos demokratinės priežiūros. Jis ne tik sukels dar gilesnį ekonominį nuosmukį, bet taip pat skatins politinį ekstremizmą. Užuot kreipęs Europos šalis link sąžiningų pinigų ir ekonominio augimo principų, ESM tik dar labiau apsunkins ekonominę situaciją. Dar labiau padidėjus įsiskolinimams, centrinio banko obligacijų pirkimui ir pinigų spausdinimui, man nerimą kelia ir katastrofinės infliacijos rizika ateityje. Mažoms šalims, tokioms kaip Slovakija, tai būtų tikra tragedija. Tai įgyvendinę slovakai turėtų ruoštis dar vienam socializmo griuvimui, tik šįkart euro ir Europos Sąjungos!“.
Rinkos ekonomikos institutas (Institute of Market Economics, IME): „1. ESM yra visai nereikalingas esant TVF, Pasaulio bankui ir kitoms tarptautinėms finansinėms institucijoms, kurios mainais už reformas siūlo finansinę paramą. 2. ESM neišsprendžia svarbiausių fiskalinių ir su augimu susijusių problemų, jis tik laimi laiko skausmingoms, bet reikalingoms reformoms. 3. Dabartinė skolų krizė negali būti išspręsta be kelių (kontroliuotų arba ne) nemokumo atvejų. Ilgalaikiams disbalansams panaikinti reikalingos struktūrinės reformos.“
2. Alternatyvūs sprendimai
Kokius alternatyvius sprendimo būdus pasiūlytumėte Europos skolų krizei?
Rūta Vainienė, LLRI specialioji ekspertė: „Laimei, nėra „Europos“ skolų krizės. Yra tik skolų krizė atskirose Europos šalyse. Krizė liečia šalis, kurioms nepavyko subalansuoti pajamų, išlaidų – iš vienos pusės, ir skolintojus (investuotojus), kurie per daug rizikavo ir/ ar klydo – iš kitos pusės. Todėl visi sprendimai turėtų būti svarstomi šiuose rėmuose. Kai susiduriama su nemokumo problema, nekainuojančios išeities nėra, tad vienintelis svarstomas klausimas: kas sumokės? ESM siūlo išdalinti kaštus Europos mokesčių mokėtojams, todėl jie nebus matomi ir skaudūs kreditoriams. Tačiau toks sprendimas pamina pagrindinius atsakomybės principus ir pradinius kitų susijusių šalių lūkesčius. Alternatyvus būdas – lokalizuoti skolų problemą – turi ribotą veiksmų pasirinkimą:
1) įsiskolinusios šalys iš dalies neišmoka savo skolos, tai reiškia nuostolius kreditoriams;
2) įsiskolinusios šalys susidera su kreditoriais dėl skolos sumažinimo ir restruktūrizuoja paskolą;
3) įsiskolinusios šalys grįžta prie nacionalinių valiutų ir monetizuoja skolą;
4) šalys sumažina išlaidas ir panaikina reguliavimus, taip ateinančiu laikotarpiu padidindamos pajamas;
5) įsiskolinusios šalys perfinansuoja skolą naujomis brangiomis paskolomis, arba šių variantų kombinacija.
Tai gali atrodyti skausmingas sprendimas, tačiau dabartinė tikrąją kainą užmaskuojanti politika yra daug žalingesnė.“
Prof. Philipp Booth, draudimo ir rizikos valdymo profesorius, Institute of Economic Affairs, Jungtinė Karalystė: „Manau, kad būtų geriau įvesti vieną valiutą taip, kad ECB neliestų suvereni kredito rizika. Tuo būdu suvereni kredito rizika būtų pačių šalių ir jų kreditorių reikalas. Kitaip nematau patikimos euro ateities, nebent būtų politinė sąjunga.“
Prof. Roland Vaubel, ekonomikos profesorius, Manheimo universitetas, Vokietija: „Yra geresnė alternatyva: įsipareigoti išlaikyti bankus ir pinigų pasiūlą. Neturėtume išleisti mokesčių mokėtojų pinigų, kad išvengtume užsienio vyriausybių nemokumo. Vietoj to turėtume užtikrinti, kad šie valstybių nemokumo atvejai nesukelia bankų bankrotų. Tokiu atveju vyriausybės būtų atsakingos už savo klaidas ir tai atsieitų daug pigiau, nes tik nedidelė nuodingos vyriausybės skolos dalis yra laikoma bankuose. Apskaičiuoti kaštai siekia 20 milijardų eurų. Vyriausybės galėtų perkapitalizuoti savo išmokėti nebeišgalinčius bankus (arba, joms bankrutavus, tą padarytų kitos euro zonos narės).“
Prof. Erich Weede, sociologijos garbės profesorius, Bonos universitetas, Vokietija: „Turime grįžti prie negelbėjimo principo. Šiaip ar taip, jis galioja Jungtinėse Valstijose ir Šveicarijoje. Europos Centrinis Bankas turėtų liautis finansavęs vyriausybes tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai (Sarko prekyba). Graikija turėtų palikti euro zoną ir devalvuoti savo nacionalinę valiutą (nuo 30% iki 70%). Greičiausiai euro tektų atsisakyti ir Portugalijai. Kuo greičiau euro zona sumažės, taps lengviau valdoma ir konkurencingesnė, tuo geriau (ir pigiau mokesčių mokėtojui). Bendroji rinka ir keturios laisvės turi būti išsaugotos, o euras – nebūtinai.“
Dr. Tim Evans, direktorius, Cobden centras, Jungtinė Karalystė:
1. Visų pirma, grįžčiau prie nacionalinių valiutų, susietų su auksu.
2. Tada skubiai liberalizuočiau visas valiutų rinkas, kad konkurencingos privačios valiutos būtų susietos su tuo, ką pasirinks vartotojas.
3. Panaikinčiau visas centrinės bankininkystės formas ir valstybinį palūkanų normų nustatymą. Pinigų kaina ir jos koordinavimas su investavimu turėtų būti nustatomi rinkos normomis, be jokio valstybinio įsikišimo.
4. Pagal konstituciją vyriausybės turėtų gyvuoti savo pačių lėšomis, joms neturėtų būti leista skolintis.
Visiškai privatizuota bankinė sistema vestų prie geresnių, rinkos valdomų reguliavimų. Bankų direktoriams ir vyresniesiems valdytojams neturėtų būti leista valstybiniais ribotos atsakomybės įstatymais socializuoti rizikos.
Rinkos ekonomikos institutas (Institute of Market Economics, IME):
• Tarptautinių finansinių institucijų paskolos mainais už struktūrines reformas. Neįvykdžiusiems reformų reikėtų leisti bankrutuoti;
• Radikalios brangių, bet neefektyvių biudžeto finansuojamų sistemų reformos (einamosiomis įmokomis finansuojama pensijų sistema, sveikatos apsaugos, švietimo sistemos)
• Naujų fiskalinės disciplinos euro zonoje taisyklių efektyvumas ir didesnė ES, pasiekiami griežto įgyvendinimo priemonėmis ir automatinėmis sankcijoms.
• Geresnio ūkių konkurencingumo reformos, t. y. mažesnės vyriausybės, lanksti darbo rinka, mažiau reguliavimų, mažiau socialinio aprūpinimo.
