Apie kainų kaitą ir jos priežastis diskutuojama nuolat, ypač pastaruoju metu: esą kainos per aukštos (pvz., bankų paslaugų įkainiai) ar per žemos (pvz., darbo užmokestis). Nors ir pripažįstama, kad kaina susiformuoja rinkoje, verslininkai nuolat kaltinami, kad neteisingai ir neatsakingai nustato kainas. Piktinamasi įvairių žaliavų (ypač naftos) kainų augimu, o tikrosios kainų kitimo (paprastai – kilimo) priežastys dažnai tampa nepastebėtos ar sąmoningai ignoruojamos.
Nuvertėjantis vertės matas
Neretai ekonomikos srities juokuose pasakoma daugiau tiesios nei vadovėliuose. Kartą ekonomistas, paklaustas, kaip laikosi jo žmona, atsakė: palyginti su kuo? Taigi norėdami nustatyti objekto kainą ar vertę, neišvengiamai turime pasirinkti kitą daiktą, kurio atžvilgiu vertiname pirmąjį. Dažniausiai šiuo objektu pasirenkami mums įprasti pinigai: litai, eurai, doleriai. Duonos, kuro ar net kitų valiutų kainą vertiname kaip tam tikrą kitos, mums aktualios valiutos kiekį. Pavyzdžiui, vienas euras šiandien kainuoja apie 1,4 JAV dolerio. Pinigai yra bendras vardiklis, kuris leidžia palyginti įvairių prekių ir paslaugų kainas.
Tačiau problema atsiranda tada, kai šio bendrojo vardiklio (pinigų) vertė nuolat kinta (pvz., mažėja). Taip gauname iškreiptą vaizdą apie šiuo bendru vardikliu išreiškiamų prekių ir paslaugų kainų kitimą. Juk kylančios kainos gali rodyti ne verslininkų godumą ar didėjančią paklausą, o nuvertėjančius pinigus. Pavyzdžiui, euro kursas JAV dolerio atžvilgiu per paskutinį pusmetį ūgtelėjo apie 8 proc. Atrodytų, kad kylantis euro kursas yra gera žinia euro turėtojams, kurie, stiprėjant jų turimai valiutai, gali įpirkti daugiau prekių ir paslaugų.
Tačiau euras netapo stipresne valiuta. Ir euras, ir doleris per pusę metų smarkiai nuvertėjo, bet kadangi euro vertės kritimas buvo kiek mažesnis nei dolerio, euras pakilo dolerio atžvilgiu. Valiutos kursas yra tarsi valiutų svėrimas svarstyklėmis su dviem lėkštėmis: svarstyklių parodymas tėra sveriamų valiutų kainos santykis, kuris išties nieko nepasako apie kiekvienos iš jų „svorį“, t.y. vertę. Prieš tai minėtas 1,4 euro ir JAV dolerio kainos santykis nieko negali pasakyti apie tai, kiek už šias valiutas galima nupirkti. Jis parodo tik tai, kad 1 euras rinkoje vertinamas labiau nei 1 JAV doleris.
Tikras matas – ne popieriniai pinigai, o kitos prekės
Niekuo nepadengti popieriniai pinigai dėl galimybės juos lengvai kurti nėra tinkamas vertės ir kainų kitimo matas. Centriniai bankai pastaruoju metu ypač intensyviai naudojasi jiems suteikta teise dauginti pinigus, siekdami padengti valdžios sektoriaus skolas ar neva stimuliuodami ekonomiką. Vertės matas turi būti kažkas, kas negali būtų dauginamas iš oro, kas nuolat išlaiko savo vertę. Vienas iš pasirinkimų – auksas. Dėl savo ilgaamžiškumo, dalumo ir vertės išlaikymo auksas ilgai ir buvo tikrieji pinigai, kurie, deja, ilgainiui buvo pakeisti centrinių bankų spausdinamais popieriniais pinigais.
Euras ar doleris neatrodo taip gerai, kai juos lyginame ne tarpusavyje, o su auksu. Nors euro kaina skaičiuojant JAV doleriais (t.y. kiek dolerių reikia nupirkti vienam eurui) per pastaruosius dešimt metų išaugo 70 proc., euro kaina skaičiuojant auksu (kiek aukso reikia nupirkti vienam eurui) – krito net 70 proc. Jei 2000 m. pradžioje vienas euras kainavo apie 0,11 gramų aukso, tai šiandien jis kainuoja jau tik 0,029 gramus. Doleris per dešimt metų nuvertėjo dar labiau ir prarado daugiau nei 80 proc. savo vertės aukso atžvilgiu.
Žinoma, auksas pastaruoju metu taip pat brango ir ne tik dėl nuvertėjančių pinigų, o todėl, kad investuotojams ieškant saugesnės investavimo formos augo jo paklausa. Tačiau nepaisant to, auksas yra daug pastovesnis kitų prekių kainų kitimo matas nei popieriniai pinigai.
Žvelgiant į ilgesnį laikotarpį – vaizdas dar liūdnesnis. Prieš keturiasdešimt metų Trojos uncija (apie 31 gramas) aukso kainavo apie 40 JAV dolerių. Šiandien ji kainuoja jau apie 1500 dolerių. Taigi, vertinant auksu doleris per 40 metų prarado 97 proc. vertės! Tam pačiam kiekiui aukso, kurį buvo galima 1971 m. įsigyti už 1 dolerį, šiandien reikia beveik 40 dolerių.
Mūsų rankose turimi pinigai nuolat nuvertėja, o pagrindinė to priežastis – popierinius pinigus nuolat daugina centriniai bankai. Daugindami pinigus jie argumentuoja, esą, taip siekia ekonomikos augimo ir stabilumo. Tačiau vargu, ar per žmogaus gyvenimo laikotarpį 97 proc. sumenkusi valiuta gali bent kiek priminti stabilumą. Toks pinigų nuvertinimas sukelia daug neigiamų pasekmių, kaip antai nuolat augančios kainos, perskirstymas, ekonomikos ciklai ir išteklių švaistymas.
Ar žaliavos iš tikrųjų brangsta?
Kainos kinta dėl įvairių priežasčių: dėl natūraliai besikeičiančios prekių ar paslaugų pasiūlos ir paklausos, dėl verslui užkraunamų mokesčių ir reguliavimų ir dėl nuolat dauginamų popierinių pinigų. Kiek svarbus kainų augimui pinigų dauginimas?
Naftos barelis prieš 10 metų kainavo apie 28 JAV dolerius. Šiandien jis kainuoja jau apie 100 dolerių. Tai reiškia, kad nafta, skaičiuojant JAV doleriais, pabrango beveik 4 kartus. Panašią kainų augimo tendenciją galima pastebėti ir su kitomis žaliavomis, pavyzdžiui, maisto produktais, kurių kainų augimas pastaruoju metu yra po padidinamuoju stiklu. Pavyzdžiui, sojos pupelės per 10 metų brango 3,1 karto, kviečiai – 2,8 karto, kukurūzai – 3,8 karto.
Tačiau jei bendruoju vardikliu imsime ne nuolat dauginamus ir nuvertėjančius pinigus, pamatysime visai kitą vaizdą. Pavyzdžiui, prieš 10 metų barelis naftos kainavo 3,25 gramus aukso, šiandien kainuoja jau tik 2,02 gramus, t.y. skaičiuojant auksu, nafta ne pabrango, o atpigo 38 proc. Lygiai taip pat skaičiuojant auksu sojos pupelės atpigo 47 proc., kviečiai – 51 proc., kukurūzai – 34 proc.
Žaliavų kainų augimas per pastaruosius 10 metų
| |
Skaičiuojant JAV doleriais
|
Skaičiuojant auksu
|
| Sojos pupelės |
3,1 karto
|
-47%
|
| Nafta |
3,6 karto
|
-38%
|
| Kviečiai |
2,8 karto
|
-51%
|
| Kukurūzai |
3,8 karto
|
-34%
|
| Sidabras |
8,4 karto
|
46%
|
Šis milžiniškas atotrūkis tarp žaliavų kainų augimo skaičiuojant popierinėmis valiutomis ir kainų augimo skaičiuojant savo vertę per ilgą laiką išlaikančiu auksu kaip tik ir parodo pagrindinę žaliavų kainų pasaulyje augimo priežastį. Tai popierinių, lengvai dauginamų pinigų sistema, kurioje nuolat didinamas pinigų kiekis mažina pinigų vertę. Būtent šią pagrindinę kainų augimo priežastį yra linkę pamiršti beveik visi politikai ir daugelis ekonomistų. Tuomet dėl nepaliaujamo kainų augimo pradedami kaltinti spekuliantai, verslininkai, žmonių godumas, karteliniai susitarimai ir pan., kurie neturi nieko bendro su nuolatiniu, chronišku kainų augimu. Imamasi įvairių politinių kainų augimo pažabojimo priemonių, kurios trukdo kainoms prisitaikyti prie didėjančio pinigų kiekio. Taip rinkoje sukeliamas stygius, iš prekybos dingsta įvairios prekės ir paslaugos, o žmonių poreikiai patenkinami dar blogiau. Taigi, valdžios institucijos, pačios būdamos pagrindine kainų augimo priežastimi, kaltės ir atpirkimo ožio ieško visur, tik ne savo veiksmuose. O didelė dalis ekonomistų, vedami klaidingų įsitikinimų apie pinigų dauginimo naudą ekonomikai, bijo pripažinti, kad tvirtų ir nedauginamų pinigų sistema užtikrintų kainų mažėjimą, kuris būtų naudingas visiems – žmonėms, verslams, visai ekonomikai.
Lietuva pasirinko atsakingą pinigų politikos modelį
Lietuva dar 1994 m. pasirinko valiutų valdybos modelį, kuris bent iš dalies išsprendžia valdžios polinkio dauginti pinigus ir taip didinti kainas problemą. Lietuvos bankas privalo laikytis šimtaprocentines eurų atsargas, t.y. į apyvartą negali išleisti daugiau litų nei turi eurų. Tai nereiškia, kad pinigų kiekis Lietuvoje nedidėjo. Pavyzdžiui, pinigų kiekis (pinigų bazė kuri apima grynuosius pinigus apyvartoje, kredito įstaigų einamąsias sąskaitas ir privalomąsias atsargas) per pastaruosius 10 metų augo daugiau nei 3 kartus. Tačiau ji būtų augusi daug daugiau, jei centriniam bankui būtų atrištos rankos dauginti niekuo nepadengtus litus. Valiutų valdyba yra svarbus stabilaus lito ir tuo pačiu visos Lietuvos ekonomikos pagrindas, išgyvenęs sunkų Lietuvos ekonomikos nuosmukio išbandymą.
Kokia pinigų ateitis?
Nuolat pasaulį aplankančios ir kaskart stiprėjančios ekonominės krizės rodo, jog dabartinė popierinių pinigų ir centrinių bankų sistema negali užtikrinti pinigams būtino ilgalaikio stabilumo ir patikimumo. Siūlomi kosmetiniai šios sistemos pataisymai nekeičiant sistemos branduolio (paliekant pinigų kiekio keitimą valdžios rankose) yra nepakankami. Besikaupiančios neišsprendžiamos problemos su vis dar svarbiausia pasaulio valiuta – JAV doleriu, didėjantis žmonių nepasitenkinimas centrinių bankų veikla ir nuolat mažėjančia popierinių pinigų perkamąja galia kelia neišvengiamų ir esminių pokyčių pinigų srityje poreikį. Galvojant apie tai, kokiu keliu reiktų pasukti, verta atsiminti, kad pinigai nėra valdžios kūrinys, jie atsirado rinkoje. Todėl kaip ir visose kitose ekonomikos sferose, kuo pinigai priklausys mažiau nuo valdžios sprendimų ir manipuliacijų, o daugiau nuo rinkoje veikiančių žmonių, tuo jie bus patikimesni, o ekonomika sveikesnė.
