Kainų infliacija nėra neišvengiamybė. Vienas dažniausiai girdimų kainų augimo paaiškinimų yra šio reiškinio tapatinimas su kapitalizmu. Esą ekonomikai augant, infliacija taip pat neišvengiama. Tam, kad įmonės turėtų paskatų investuoti, o atlyginimai kiltų, būtina, kad augtų parduodamų prekių ir paslaugų kainos. Tačiau svarbiausios pasaulio ekonomikos – Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) istorija rodo, kad augimas įmanomas ir be infliacijos.
Nuo XVIII a. pabaigos iki 1873 m. JAV veikė vadinamoji Bimetalio standarto sistema – dolerio vertė buvo apibrėžiama, kaip tam tikras dviejų pasirinktų metalų – aukso ir sidabro – kiekis. Taip buvo sukuriamas fiksuotas valiutos keitimo kursas į šiuos metalus. Šiuo laikotarpiu amerikiečiai džiaugėsi bendru 30 proc. kainų mažėjimu.
Tačiau buvo stebimi ženklūs svyravimai. Pavyzdžiui, 1802 m. kainos krito net 14 proc., o vykstant Pilietiniam karui, 1864 m. metinis kainų augimas pasiekė net 27 proc. Dešimt metų po to kainos nuosekliai mažėjo ir perkamoji galia atsigavo. Taigi, nors dolerį dengiant auksu ir sidabru ženklių infliacijos šuolių neišvengta – ją visuomet pakeisdavo priešingas procesas – defliacija.
Nuo 1873 m. atsisakius dviejų metalų standarto, doleris buvo dengiamas tik auksu. Vadinamuoju Klasikinio aukso standarto laikotarpiu, trukusiu iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios – kainos JAV sumažėjo apie 10 proc. Nors ženklių kainų šuolių per šį keturiasdešimties metų laikotarpį nefiksuota (didžiausias metinės infliacijos augimas sudarė 4 proc.), kainų kritimo etapai buvo gana ryškūs, defliacija siekdavo iki 9,4 proc. Taigi, Klasikinio aukso standarto laikotarpiu staigių kainų šuolių pavyko išvengti, perkamoji dolerio galia toliau augo.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1913 m. JAV buvo įsteigtas centrinis bankas – Federalinis rezervas (FED). Vienas iš pagrindinių motyvų buvo siekis užkardyti kainų nestabilumą, nuolatinius infliacijos ir defliacijos ciklus, kuriuos lemdavo vis pasikartojantys finansinės panikos epizodai. 1914 m. nutrūkus aukso standarto sistemai daugelis pasaulio šalių atsisakė įsipareigojimo savo valiutą dengti šiuo metalu. Tačiau JAV ir Didžioji Britanija tai tęsė toliau, o kitos šalys šias valiutas ėmė naudoti, kaip rezervines. Vėliau matysime, kad visiškas šios sistemos nutraukimas lėmė dar spartesnius infliacijos šuolius.
Per pirmąjį FED‘o veiklos dvidešimtmetį, nepaisant ženklaus metinio kainų kritimo Didžiosios depresijos laikotarpiu (-10,9 proc.), infliacija JAV bendrai sudarė 37 proc. Tokio kainų augimo amerikiečiai iki to laiko nebuvo matę. Piko laikotarpiu kainos augo net 17,8 proc. per metus. Taigi, kainų augimo-mažėjimo ciklų centrinio banko įsteigimas nesustabdė.
Kaip dažnai nutinka, valdžios planui nesuveikus, jo neatsisakoma. Priešingai – institucijoms suteikiama dar daugiau galių. Siekiant, kad tokio lygio depresija, kaip JAV ištikusi 1929 m. nepasikartotų, 1935 m. FED‘ui suteikta daugiau galių didinti valiutos pasiūlą ir reguliuoti palūkanų normas. Be to, 1944 m. Bretton Woods susitarimu nustatyta, kad doleris toliau lieka pasauline rezervine valiuta, JAV įsipareigojant ją toliau konvertuoti į auksą. Ši sistema veikė iki 1971 m. Per šį 36-erių metų laikotarpį sustiprėjus centrinio banko galioms ženkliai išaugo ir kainų augimas, kuris bendrai siekė beveik 200 proc. Tai – iki tol nematytos aukštumos.
Galiausiai, Prancūzijai vis dažniau reikalaujant rezervuose laikytus JAV dolerius keisti į auksą, 1971 m. JAV prezidentas Richardas Nixonas visiškai nutraukė Bretton Woods‘e sudarytą įsipareigojimą dolerius sieti su aukso kiekiu. Tai davė pradžią dabartinei dekretinių (ang., fiat) pinigų sistemai. Šalių valiutos nuo to laiko paremtos valdžios įsaku ir deklaracija, kad tam tikra ten naudojama valiuta yra oficiali mainų priemonė. Pinigų vertė nebesiejama su jokia realia fizine gėrybe.
Rezultatas? Kainos nuo aštuntojo dešimtmečio iki dabar Jungtinėse Valstijose išaugo beveik 700 proc. Kelis kartus metinis kainų augimas buvo viršijęs 13 proc. Vienintelis trumpas metinės defliacijos periodas užfiksuotas per finansų krizę – 2009 m. kainos smuktelėjo 0,4 proc.
Žvelgiant retrospektyviai, tikrai galima sakyti, kad šalies centrinis bankas „sėkmingai“ įvykdė savo misiją – kainų infliacijos-defliacijos ciklų pavyko išvengti. Svyravimų nebeturime. Vietoje to– tik stabili ir aukšta infliacija.
Taigi, kainų infliacija nėra neišvengiamybė. Priešingai manome galbūt tik dėl to, kad įpratome prie visuotinio, stabilaus ir nepertraukiamo kainų augimo. Tai tapo nauja norma, be kurios neįsivaizduojame savo gyvenimo. Tačiau tai neturi nieko bendro su kapitalizmu ar laisvos rinkos veikimo principais. Priešingai – laisvoje rinkoje kainų mažėjimas yra natūralus reiškinys, nes augant ekonomikos produktyvumui, pinga ir prekės. JAV istorija tik patvirtina, kad visuotinė nepertraukiama infliacija pirmiausia yra centrinių bankų vykdomos politikos atributas.
Originaliai publikuota IQ.
