2005 01 25 Trišalė taryba renkasi apsispręsti dėl siūlymo didinti minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) nuo 500 iki 550 litų. LLRI jau ne vienerius metus atkreipia visuomenės dėmesį į MMA daromą žalą verslui ir į tai, kaip jos didinimas atsigręžia prieš pačius darbuotojus.
Toliau pristatomos 8 priežastys, dėl kurių, instituto įsitikinimu, MMA didinimas neduos tų rezultatų, kurių tikimasi. Ši medžiaga buvo pateikta Trišalės tarybos nariams 2005 01 24 .
Trišalė taryba vėl svarstys, ar didinti minimalų mėnesinį atlyginimą nuo 500 iki 550 litų. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai teigia, kad darbo jėgos kainos reguliavimas nustatant minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) turės neigiamą poveikį visai šalies ekonomikai ir konkrečių įmonių, kurioms teks prisitaikyti prie išaugusių kaštų, darbuotojams.
Patiekiame aštuonias pagrindines priežastis, dėl kurių MMA didinimas yra žalingas Lietuvos ekonomikai:
1. 10 proc. didinamas darbuotojų užmokestis bus sunkus smūgis įmonėms, mokančioms darbuotojams minimalų atlyginimą. Vien dėl MMA didinimo įmonėse neatsiranda daugiau lėšų darbo užmokesčiui. Dėl šio sprendimo įmonės patirs spaudimą kompensuoti išaugusias sąnaudas dėl darbo apmokėjimo: įmonės bus priverstos mažinti kitų darbuotojų darbo užmokestį, atleis dalį darbuotojų, mažins investicijas ar atsisakys jų, daugiau mokės vokeliuose arba įdarbins nelegaliai, ar galiausiai baigs verslą. LLRI darbo santykių reguliavimo tyrimo duomenimis, visi atsakiusieji įmonių atstovai nurodė, kad atsisakius minimalaus atlyginimo reguliavimo jų darbuotojų darbo užmokestis nesikeistų. Tai patvirtina prielaidą, kad įmonės jau yra atsisakiusios darbuotojų sukuriančių mažesnę vertę, nei reikalaujamas MMA.
2. Dėl padidėjusio MMA ir aukšto darbo jėgos apmokestinimo dar sumažėtų paskatos kurti darbo vietas. Dėl to mažės darbuotojų galimybės įsidarbinti Lietuvoje. Lietuva palaipsniui atsisako savo konkurencinio pranašumo – pigios darbo jėgos – ir administracinėmis priemonėmis keldama darbo jėgos kainą mažina motyvaciją investuoti Lietuvoje.
3. Prisidengiant mažiausiai uždirbančiųjų pajamų didinimu, MMA didinimas naudojamas biudžetui papildyti. MMA didinimas nuo 500 iki 550 litų darbdaviui kainuoja 65,50 lito vienai darbo vietai. Iš jų 33,5 lito sumokami į valstybės ir „Sodros“ biudžetus. Mažesnė dalis – 32 litai – atitenka darbuotojui. Labiausiai MMA kėlimo naudą pajunta ne mažiausias pajamas uždirbantys, bet valstybės ir „Sodros“ biudžetai.
4. Nepagrįsta teigti, kad išaugęs įmonių pelningumas tomis pačiomis proporcijomis turi atsispindėti darbuotojų atlyginimų augime. Įmonės investuoja, siekdamos užtikrinti ilgalaikį pelningumą arba tiesiog išlikimą rinkoje. Pelnas yra atlyginimas verslui už riziką ir patvirtinimas, kad ji pasiteisino. Neturėtų būti pamirštama, jog labiausiai išaugęs darbuotojų našumas sietinas su investicijomis ir technologine pažanga. Įmonių pelningumas rodo naudą, kurią gavo vartotojai įsigydami prekes ar naudodamiesi paslaugomis. Todėl riboti įmonių pelningumą siejant jį su darbo užmokesčiu būtų didžiulis smūgis verslo motyvacijai, plėtrai ir darbo vietų kūrimui. Lietuvos įmonių pelningumas, kuris nėra nepagrįstai aukštas kitų valstybių kontekste, kyla, tačiau pamirštama pastebėti, kad jis tik dabar pasiekė buvusį 1998-1999 metų lygį.
5. Siūlymas diferencijuoti MMA dydį pagal atskiras pramonės šakas ir regionus nesprendžia problemos iš esmės. MMA dydžio diferencijavimu siekiama padidinti įplaukas į biudžetą ir dirbančiųjų pajamas, mažinti mokėjimą vokeliuose ir tuo pačiu nenumarinti veikiančių įmonių. MMA diferenciacija yra priemonė rasti įmones, kurios neva gali mokėti daugiau darbuotojams ir valstybei, ir priversti jas tai padaryti. Tačiau ši administracinė priemonė, apibendrinanti vienos šakos ar regiono, tačiau labai skirtingas įmones, nepajėgi įvertinti skirtingų įmonių veiklos ir galimybių, todėl laukiamo efekto neduos.
6. Diferencijavimu pripažįstama, kad MMA kėlimas turi neigiamos įtakos verslo plėtrai, todėl silpnesnėms verslo šakoms neigiamą įtaką siekiama sumažinti. Tuo pačiu „stipresnės“ verslo šakos būtų „baudžiamos“ už tai, kad jos „legalesnės“ – joms didinama MMA, nors žinoma, kad tai gali kelti grėsmę įmonių veiklai ir galiausiai patiems darbuotojams.
7. Diferenciacija pagal regionus ir šakas neteisinga ir dėl konkurencijos iškraipymo. Įmonės įgaus konkurencinių pranašumų prieš kitas savo šakos arba regiono įmones vien dėl tos priežasties, kad yra įsikūrusios regione, kuriam taikomos MMA išimtys, arba dirba toje srityje, kuriai taikomos MMA išimtys. Tokio pranašumo galimybė sudarys palankias sąlygas priimti neskaidrius sprendimus dėl išimčių.
8. MMA didinimas ir diferenciacija neduos laukiamo šešėlinio verslo sumažėjimo efekto. Darbuotojams, kurie realiai gauna tik MMA, šis kėlimas tik padidins riziką būti atleistiems arba būti perkeltiems į šešėlį. Darbuotojai, kurių atlyginime MMA sudaro tik dalį, o kita dalis sumokama vokelyje, MMA kėlimas reikš faktinių darbuotojo pajamų sumažėjimą ta apimtimi, kuri teks sumokėti mokesčius už padidėjusį skirtumą – 33,5 lito.
Paskatas legalizuoti likusią vokelio dalį gali sukurti iš esmės sumažėję gyventojų pajamų ir „Sodros“ mokesčiai, kurie, kaip rodo LLRI atliktas darbo jėgos apmokestinimo tyrimas, yra vieni didžiausių ES. Dėl šešėlinio verslo susidariusias nesąžiningos konkurencijos sąlygas reikėtų keisti, ne bloginant veiklos aplinką visiems dalyviams, o gerinant bendras verslo sąlygas.
