Žilvinas Šilėnas. Energijos vartotojai paliekami nuošalyje

Energetikos sektoriuje vyksta daug iniciatyvų: planuojama statyti naują atominę elektrinę, gamtinių dujų terminalą, naudoti daugiau biokuro, teigiama, kad reikia naikinti monopolijas. Pažvelkime į šias aktualijas be politizavimo, per paprastą vartotojų prizmę: kiek valdžios iniciatyvos energetikos sektoriuje padidins pasirinkimą ar sumažins energijos kainas.

Demonopolizacija

Esminis dalykas, dėl ko sutariama, – monopolija nėra gerai, tuo ir paremtos iniciatyvos „demonopolizuoti“ energetikos sektorių. Tačiau situacija yra sudėtingesnė nei vien „monopolija – blogai“ ar „viskas, kas kenkia monopolijai, padeda vartotojams“. Didelė ar rinkoje dominuojanti įmonė pati savaime nėra blogybė. Problemos prasideda tuomet, kai tokia įmonė neleidžia konkurentams atsirasti, o vartotojams pasirinkti.

Šalies vadovų deklaracijos demonopolizuoti energetiką yra sveikintinos. Tačiau koncentruotis vien į verslas-verslui santykius (pvz., iš kur šilumos tiekėjas perka šilumą ar elektros energijos tiekėjas – elektros energiją) nėra pats geriausias problemos sprendimo būdas. Tikrieji demonopolizavimo klodai yra verslas-vartotojui lygmenyje, kur vartotojai (gyventojai ar įmonės) susiduria su rimčiausiais ir teisės aktuose numatytais pasirinkimo apribojimais. Pradedant draudimais alternatyviais būdais gyventojams apsirūpinti šiluma, baigiant barjerais įmonėms, kuriančioms savo elektros energijos infrastruktūrą ar gaminančioms energiją. Esminė įmonių galia (bent jau Lietuvoje) kyla ne iš jų dydžio, o iš įstatymų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai draudžia konkurenciją.

Pokyčiai dujų sektoriuje

Gamtinių dujų sektoriuje situacija yra tokia, kad dujos yra gaunamos iš vienintelio tiekėjo dėl istoriškai susiklosčiusios situacijos ir objektyvių ekonominių priežasčių. Potencialių konkurentų atsiradimą stabdo ne Lietuvos teisės aktai, o objektyvūs ekonominiai veiksniai: investicijos į alternatyvius tiekimo šaltinius yra brangios, jų atsipirkimo laikotarpis ilgas (pvz., vamzdynai į Lenkiją ar suskystintų gamtinių dujų terminalas).

Vien teisinė sektoriaus pertvarka šios problemos nesprendžia; išskaidžius įmonę (kaip ketinama atlikti su „Lietuvos dujomis“), vamzdynai ar terminalas nemokamai nepasistato. Vien nuo „trečiojo ES energetikos paketo“ įgyvendinimo (t.y. į atskiras įmones išskaidžius vamzdynus ir dujų pardavimą) Lietuvoje dujų kainos vartotojams nemažės. Ar mažės pastačius naują infrastruktūrą, yra klausimas. Kaip yra ir klausimas, ar norint pastatyti naują infrastruktūrą, yra būtina išskaidyti dujų įmonę.

Iš ekonominės pusės, infrastruktūriniai projektai, pvz., suskystintų dujų terminalas, remiasi dviem prielaidomis. Pirma, pirkti dujas per terminalą bus pigiau nei esamais vamzdynais. Antra, pirkti bus tiek pigiau, kad atsipirks net ir terminalo pastatymo išlaidos. Abi prielaidos, o ypač antroji, turi rizikos. Jei šios prielaidos nepasiteisins ir pirkti dujas vamzdynais bus pigiau nei iš terminalo, jis nebus naudingas ekonomiškai. Atsiranda rizika, kad kažkam reikės apmokėti terminalo pastatymo ir išlaikymo išlaidas.

Tačiau rizika nereiškia, kad terminalo jokiu būdu nereikia. Esminis klausimas – kas geriau gali suvaldyti riziką ir prisiimti finansinę naštą, jei projektas nebus sėkmingas. Kokią naštą, nepasiteisinusių prielaidų atveju, pajėgs prisiimti mokesčių mokėtojai ar vartotojai pastačius terminalą valstybės lėšomis? Privatus kapitalas, investuojantis ir atsakantis savo pinigais, čia tinka daug labiau. Jei prielaidos pasiteisins, įmonė uždirbs, o vartotojai turės papildomą tiekimo šaltinį. Jei prielaidos nepasiteisins, nuostolius patirs įmonė, o ne viešieji finansai. Jei terminalas bus statomas valstybės lėšomis, o jo atsiperkamumas bus užtikrinamas verčiant vartotojus pirkti visas (ar dalį) dujų iš terminalo, vartotojų pasirinkimas būtų varžomas ir turėtume savo pačių įstatymais sukurtą monopoliją.

Nauja atominė elektrinė

Elektros energijos rinkoje šiuo metu veikia nemažai gamintojų ir tiekėjų, o vartotojai, kuriems kaina yra svarbi, gali rinktis iš kelių alternatyvų. Žiūrint supaprastintai, galutinė elektros kaina kol kas susideda iš trijų apylygių dalių. Energijos pagaminimo (apie 16 ct), persiuntimo laidais (apie 15 ct) ir mokesčių: VIAP (7 ct) ir PVM  (8 ct). Naujos AE gaminamos energijos kaina tiesiogiai turėtų veikti tik vieną trečdalį, t.y. energijos pagaminimo kainą. Ar bus AE, ar nebus, ir už laidus, ir užmokesčius reikės mokėti. Todėl net jei naujoji AE energiją gamintų neįtikėtinai pigiai, vartotojo neįtikėtinai mažos sąskaitos vis tiek nepasiektų.

Tai nereiškia, kad AE nereikia. Tačiau būtina vartotojus bent jau aiškiai ir skaidriai informuoti apie būsimas kainas. Savaime suprantama, atsakyti į visus klausimus iš anksto yra neįmanoma. Tačiau nereikia primityvinti diskurso, AE tapatinant su nepriklausomybe, žadant neįtikėtinai žemas kainas ar juo labiau paverčiant AE klausimus politinės retorikos dalimi. Nereikėtų statyti AE bet kokia kaina, nesirūpinant, kaip tai paveiks galutinę kainą vartotojams. Ne ką geriau būtų kopijuoti dabar veikiančias praktikas ir subsidijuoti elektrinę, nesugebančią energijos patiekti rinkos kainomis. Išvis blogiausia būtų uždaryti elektros energijos rinką pigios energijos importui iš Rytų ir bandyti užtikrinti naujos AE rentabilumą sukeliant kainas vartotojams.

Daugiau biokuro

Dabar daug diskutuojama apie biokuro panaudojimą centralizuoto šildymo sektoriuje. Šalininkai pabrėžia naudą ekonomikai: kuriamos darbo vietos, mažinamas einamosios sąskaitos deficitas ir t.t. Mažiau palankiai vertinantys nurodo, pvz., žalą keliams, potencialų žaliavos brangimą ir kitas galimai neigiamas pasekmes. Visi argumentai yra galimi, bet šalutiniai argumentai negali nustelbti pagrindinio – ten, kur biokurą diegti apsimoka, apsimoka ir be diskusijų apie iš Lietuvos išvažiuojančius pinigus ar ekonomikos skatinimą. Pigesnė šiluma yra esminis argumentas. Ir atvirkščiai – ten, kur neapsimoka, kalbos apie darbo vietas ar einamosios sąskaitos deficito mažinimą energijos vartotojų netenkins.

Visus sprendimus, tame tarpe ir kokį kurą naudoti, turi priimti šilumos įmonių savininkai ar valdytojai. Centrinės valdžios kalbos apie įmonių perėmimą valstybės nuosavybėn, centralizuotą valdymą ir pan. yra išsisukinėjimas nuo prisipažinimo, kad tiesiogiai sumažinti šilumos kainos valdžia negali. Nebent kalbėsime apie dirbtinį mažinimą, pvz., įsiskolinant už kurą, „nugyvenant įmones“ ir užkraunant dar didesnes sąskaitas ateityje. Centrinei valdžiai perėmus valdymą iš savivaldybių ar iš privačių įmonių (kas sunkiai tikisi gyvenant rinkos ekonomikos šalyje), lėšų investicijoms stebuklingai neatsiras. Kalbos apie šilumos ūkio „perėmimą“ ir „sutvarkymą“ greičiausiai bus dalis politinės retorikos per rinkimus, tačiau realios naudos vartotojui iš to tikėtis nereikėtų.

Ką mano vartotojai?

Energetinėse iniciatyvose deklaruojamas rūpestis vartotojais geriausiu atveju yra tik paviršius. Nė viena iš iniciatyvų vartotojams žemesnių kainų negarantuoja. Viena vertus, dėl absoliučių garantijų nebuvimo priekaištauti beprasmiška. Kita vertus, galima papriekaištauti, kad valdžia kalba tik apie galimai teigiamus pokyčius: mažas sąskaitas už energiją, ekonomikos atsigavimą ar geopolitinius pokyčius. Ir visiškai nepamini, kad gali būti ir kitaip: investicijos nepasiteisins, energija neatpigs.

Blogiausia, kad vartotojas šioje situacijoje yra paliktas nuošalyje. Vartotojo lygmenyje, t.y. ten, kur vartotojas galėtų pats priimti sprendimus ir smarkiai pakeisti savo išlaidas energijai, jo pasirinkimas yra smarkiai apribotas (vartotojams draudžiama keisti apsirūpinimo šiluma būdą, taikomi papildomi mokesčiai ir draudimai įmonėms, kurios pačios randa pigesnių būdų pasigaminti energijos).

Valstybės strateginių projektų lygmenyje vartotojo nuomonės niekas net neklausia, nepaisant to, kad išlaidos (mokesčių ar energijos kainos pavidalu) atiteks būtent jam.