Neseniai populiarioje spaudoje nepopuliariai rašiau apie tam tikras klausimus susijusius su SGD Terminalu ir dujų importu. Taip pat susirašinėjau su Energetikos ministerija (čia), gavau atsakymą (čia). Ir dar kartą pasikartosiu – nesu nei už, nei prieš dujų terminalą. Jei investuotojai nori statyti – nėra kodėl jiems to neleisti daryti (šitoje vietoje trumpam net ignoruokime, kad statys valstybei priklausanti bendrovė). Tačiau esu prieš tai, kad visanašta ir verslo rizikos yra užkraunamos vartotojams. Paprastai tariant, jei vartotojai apmoka terminalo pastatymą, tai gal bent jau neverskime jų iš terminalo pirkti dujų?
Kaip visada, velnias slypi detalėse. Ir kol detalės apie detales nešnekama, labai lengva užimti aukštą moralinę poziciją (kaip pvz. čia). Oponentus tiesiog „nuginkluojant” pavyzdžiu, kad trumpalaikių sandorių rinkose, arba paprastai sakant, jūroje yra pilna laivų su pigiomis dujomis, tad mums tereikia pasistatyti SGD terminalą jas importuoti.
Tarkime, iš tikro taip ir yra. Kodėl tada įmonėms importuojančioms dujas nenorima leisti to daryti? Pagal diversifikavimo aprašą (čia senesnė, čia naujesnė versijos), išeitų, kad tų pigių ir jūroje esančių dujų pirkti įmonėms gali net nebūti leidžiama. Įmonės, kurioms liepta pirkti SGD, dujas privalės pirkti penkiems metams į priekį. Kitaip tariant, ilgalaikėmis, o ne trumpalaikėmis sutartimis. Išeina, kad kai viešumoje reikia argumentuoti SGD Terminalo naudą, pasakojama apie trumpalaikių sutarčių kainomis prekiaujamas dujas. Kai reikalas pasisuka apie realų pirkimą, trumpalaikės sutarčių kaip ir nebelieka, nes dujų reikia užsipirkti penkiems metams į priekį.
Kita detalė. Pamenate, kaip skeptiškai buvo vertinami argumentai, kad dujų tiekimas iš trumpalaikių sandorių rinkos yra nepatikimas ir rizikingas? Kad SGD kaina gali ir kilti, ir svyruoti? Kadangi tokios mintys lyg ir prieštaravo SGD Terminalo įdėjai, jos irgi buvo nurašomos kaip neteisingos arba tendencingos. Bet štai ką dabar apie trumpalaikius sandorius sako pati ministerija (ištrauka iš derinimo pažymos):
„Neatidėliotinų sandorių rinkoje dėl natūralaus rinkos svyravimo, kuriam turi įtakos daugybė veiksnių, galimos ne tik palankios, bet ir išskirtinai nepalankios SGD įsigijimo sąlygos. Staigiai susiformuojant poreikiui, neatidėliotinų sandorių rinkoje susiformuoja pasiūlos deficitas, kuris užkelia kainas arba sukuria sąlygas, kuomet SGD rinkoje nėra priemonių joms atsigabenti. Pažymėtina, kad SGD prekyba tiesiogiai susijusi su tanklaivių SGD gabenti prieinamumu reikiamu momentu, kurių, bent jau šiuo metu, rinkoje trūksta. Būtent tokia situacija buvo stebima rinkoje po Fukušimos atominės elektrinės avarijos, kuomet Japonijoje reikšmingai padidėjo SGD poreikis, sukėlęs SGD pasiūlos deficitą.
Pasaulinė SGD rinka didžiąja apimtimi grindžiama ilgalaikėmis sutartimis, tiek tiekimo, tiek infrastruktūros pajėgumų užsitikrinimo aspektais. Neatidėliotinų sandorių rinka yra svarbi bendros SGD rinkos dalis, tačiau ji negarantuoja tiekimo saugumui būtino stabilumo dėl to nėra dominuojanti.”
Taigi, egzistuoja tam tikros rizikos ir nežinomybės, kokia bus atgabentų SGD kaina. Būtent dėl šitos priežasties vartotojai ir yra verčiami pirkti 25 proc. dujų iš terminalo, net jei jos ir būtų brangesnės. Išeina, kad rizikos egzistavimas pripažįstamas, tik tada, kai tai naudinga terminalui. Jei apie riziką, kad dujos gali pabrangti kalba vartotojai, jie yra ignoruojami arba dar blogiau, kaltinami.
Kaip šitą riziką bus bandoma suvaldyti? Numatyta, to „kad 25 proc.”dujų viršutinė kaina bus reguliuojama. Tai yra neveiksmingas rizikos valdymas. Jei reguliavimu kainas būtų galima suvaldyti, tai nereikėtų net terminalo; užtektų liepti dujas mums parduoti už mažesnę kainą ir tiek.
Viena vertus sveika, kad projektui stumiantis į priekį valdžia privalo pradėti šnekėti apie detales. Kita vertus, pirma daryti, o po to galvoti yra prasta praktika. Įdomi detalė: kai 2012 metų vasarą buvo patvirtinta Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija, už ją balsavusieji privalėjo arba neskaityti, kas tame dokumente parašyta, arba jį ignoruoti. Esminiai klausimai, numatyti strategijoje kaip tikslai, kurių reikėtų siekti, jau buvo nuspręsti, pvz., „Rytų skirstomųjų tinklų” ir VST sujungimas į LESTO, SGD Terminalo projekto įgyvendinimo darbai ir t.t. Čia tas pats kas pastatyti namą, o po to pasikviesti architektus padiskutuoti, kaip jį statyti. Diskutuokite nediskutavę, sprendimai jau priimti.
Pabaigai grįžkime prie SGD Terminalo. Net ir geras idėjas galima sukompromituoti pasirinkus netinkamą įgyvendinimo būdą. Pirma, dėl esmės. Lietuviai ar užsieniečiai, tikintys ar netikintys ilgalaikiu dujų pigimu rinkose, beveik visiems kyla klausimų dėl taip vadinamos „25 proc. taisyklės”. Ironiška, bet ši priemonė, turėjusi neva sustiprinti SGD Terminalo projektą, gali tapti kertine kliūtimi projekto įgyvendinime. Ir atvirkščiai pašalinus šį abejotino teisėtumo reikalavimą dalis pagrįstos kritikos automatiškai atkristų.
Antra, dėl formos. Politikams jau turėtų būti aišku, kad bet koks stambesnis projektas, keliantis rezonansą gali būti sustabdytas ar atšauktas pasikeitus politiniams vėjams. Ir atvirkščiai, vienintelis būdas įgyvendinti tokius projektus yra veikti aiškiai, skaidriai ir sąžiningai. Bendraujant su žmonėmis – taip pat. Viešaisiais ryšiais užmaskuoti trūkumai anksčiau ar vėliau išlįs. O tada postringauti, kad gal kalbėtis reikėjo kitaip, jau bus per vėlu.
