Ž.Šilėnas. Šilumos sektoriaus pertvarka – nauja „mega-monopolija“?

Įsivaizduokite, susilaužote ranką ir ateinate pas gydytoją. Gydytojas apžiūri ranką ir rekomenduoja mesti rūkyti. Ateina gydytojo kolega ir pasiūlo daugiau sportuoti. Tuomet įsiveržia ligoninės direktorius, pareiškia, kad rankų lūžiai turi būti sustabdyti , ir paskelbia, kad reikia reorganizuoti ligoninę ir, apskritai, visą sveikatos sistemą. Visi pasiūlymai – diskutuotini, bet nei vienas nesprendžia lūžusios rankos problemos.

Kažkas panašaus Lietuvoje vyksta ir su šilumos sektoriaus pertvarka. „Gydytojai“, t.y. valdžia, įvardija visiems žinomas problemas: gyventojams sunku atsijungti nuo centralizuoto šildymo sistemos, nevyksta renovacija ir, aišku, išlaidos šilumai didelės. Ką siūlo valdžia? Iki rinkimų likus keletui savaičių pateikiamas grandiozinis planas: išvyti investuotojus, atskirti šilumos gamybą nuo tiekimo ir sukurti vieną didelę valdžios įmonę. Nei vienas iš valdžios pasiūlytų receptų problemų nesprendžia, o atskirais atvejais – net trukdo.

Pirma, išvyti investuotojus

Valdžia garbaus amžiaus žmogaus lūpomis nuo ryto iki vakaro pasakoja, kad į atominį projektą investuos ne valstybė, o investuotojai .O šilumos sektoriuje retorika visiškai priešinga – išvyti esamus privačius investuotojus ir jokiu būdu neįsileisti naujų. Naivu būtų tikėtis, kad šių žinių neužfiksavo potencialūs investuotojai, o ypač skaidrūs Vakarų investuotojai, kuriems svarbu užsiimti verslu, o ne žaisti politinius žaidimus.

O tai – bloga žinia. Nes investicijų į šilumos sektorių reikia kaip niekad. Ar kalba eitų apie pigesnę šilumos gamybą, ar nuostolių trasose mažinimą, ar vamzdžių daugiabučiuose sutvarkymą– tam reikia investicijų. Ar geriau investuoti į biokurą, ar gamtines dujas, ar kitus šaltinius – diskutuoti galima, bet tai jau verslo klausimas ir atsakymą į jį turi padiktuoti kaina. Nepaisant visų išvedžiojimų, šilumos kaina krito (ar bent drastiškai nekilo) tuose miestuose, kur į šilumos ūkį buvo investuojama. Nes investicijos, o ne karšta politinė retorika, gamina pigesnę šilumą.

Pinigų valdžia ne tik neturi, bet dar yra ir prisižadėjusi investuoti į gamtinių dujų ir atominį projektą. Tad be privačių lėšų bet kokie tvarūs pokyčiai šilumos sektoriuje paprasčiausiai neįvyks. Investuotojų išvijimas – vienas žalingiausių dalykų, ką būtų galima padaryti šilumos sektoriuje.

Antra, atskirti šilumos gamybą ir tiekimą

Įmonių skaidymas turi savo pliusų ir minusų, būtent dėl to kiekvienu atveju, kai taikomas atskyrimas, šalims yra paliekama didžiulė manevro laisvė. Tai, kad Lietuvoje yra priimami mažiausiai palankūs sprendimai, yra vietinių sprendimų priėmėjų, o ne ES kaltė.

Bet garsiai siūlant įgyvendinti ES trečiąjį energetikos paketą šilumos sektoriuje ir išliekant sąžiningam,reikėtų pasakyti, kad minėtas dokumentas galioja tik elektros ir dujų sektoriui. Minėta direktyva šilumos sektoriui nėra taikoma. Taškas. Ties ta vieta spekuliacijos,kad siūlomos pertvarkos tėra ES reikalavimų įgyvendinimas, turėtų baigtis.

Siūlymai viską nuo visko atskirti, pvz., šilumos tiekimą ir šilumos įrenginių priežiūrą ar daugiabučių priežiūrą, tėra tiesiog to paties „atskyrimo“principo taikymas ignoruojant ekonominę realybę. Galima paklausti didesnių miestų gyventojų (pvz., Šiaulių), kiek jiems padėjo praeitais metais Seimo kone vienbalsiai priimta nuostata, kad šilumos punktų negali prižiūrėti šilumos tiekėjas?Besąlygiškas atskyrimo principo taikymas visur yra tiek pat ekonomiškai pagrįstas, kiek ir anksčiau dominavusi kolektyvizacija. 

Trečia, sukurti valdžiai priklausančią „mega-monopoliją“

Kitassiūlomas žingsnis – valdžios įmonė, kuriai priklausytų visi šilumos tinklai. Vėl „nusižiūrėta“ iš dujų ir elektros sektoriaus, kur vamzdynus ar tinklus dažniausiai valdo viena įmonė. Tačiau centralizuotos šilumos sektorius skiriasi nuo dujų ar elektros tuo, kad dideliais atstumais šilumos perdavinėti paprastai neapsimoka. Būtent todėl dujų ar elektros sektoriuose turime nacionalinę ar net regioninę rinką, o šilumos sektoriuje – vietinę. Atskirų miestų šilumos tinklų sujungimas į vieną įmonę yra įmanomas, bet kas iš to? Išskyrus tai, kad sprendimai dėl kiekvieno miestelio būtų priiminėjami Vilniuje.

Svarbu pastebėti – kai tik kalba prasideda apie valdžiai priklausančią įmonę, tuomet kalbų apie atskyrimą, konkurenciją ar vartotojo pasirinkimą staiga nebelieka. Jei viena šilumos tiekimo įmonė yra „monopolija“, prieš kurią reikia kovoti, tai kaip tada tinkamai pavadinti įmonę, kuriai priklausys visos monopolijos? „Mega-monopolija“? Kuo šis junginys geresnis už daug atskirų vietinių monopolių?

Kalbos apie šilumos kainų skirtumų išlyginimą tarp miestų yra įdomios.„Išlyginti“ kainų skirtumus galima –pigesniems miestams subsidijuoti brangesnius. O sujungus visas šilumos tiekimo įmones į vieną, toks variantas tampa įmanomas, nes kainos būtų nustatinėjamos jau ne kiekvienam miestui atskirai, o įmonės viduje (panašiai kaip,pvz., elektros perdavimo kaina gyventojams yra vienoda visoje šalyje).Tačiau nemanau, kad savo ūkyje susitvarkę miestai trykšta entuziazmu mokėti daugiau ir taip „padėti“ kitiems miestams.

Galiausiai „valdžios įmonė“ yra retorinis argumentas, taikantis į „verslas – blogis, valdžia – gėris“ populizmą. Bet tuomet nederėtų supykti ir dėl retorinių kontrargumentų. Kiek tikėtina, kad valdžia sukurs skaidrią, sąžiningą ir be politinių protekcijų į vadovų postus „susodintą“ įmonę? Jei valdžioje viskas sąžininga ir skaidru, kodėl iki šiol neaišku, kiek valdžia turi turto? Ar daug atpigo dujos, kai į šį sektorių smarkiai įsitraukė centrinė valdžia?

Ką iš tikro reikia daryti

Skepticizmą valdžios planų atžvilgiu iššaukia tai, kad įvardintas problemasgalima spręsti tiesiogiai. Gyventojams sunku atsijungti nuo centralizuoto šildymo sistemos? Jiems galima padėti keičiant konkrečias nuostatas įstatyme, vartojimo taisyklėse, atsisakant specialiųjų šilumos ūkio planų ar paskelbiant visą miestą konkurencine zona, t.y. visame mieste leisti pasirinkti kokį tik nori būdą šildytis. Nereikia nei „atskyrimo“, nei valstybinės „mega-monopolijos“.

Daugiabučių modernizacija ir didelės išlaidos šilumai yra tarpusavyje susijusios ir sunkiau sprendžiamos problemos. Jokia viena priemonė to neišspręs. Iš įstatymų projektų atrodo, kad nauja daugiabučių modernizacijos vizija yra energetinio efektyvumo kompanijos,kurios ateis ir sutvarkys daugiabučius taip, kad gyventojai net nepajus, kad juos modernizavo. Toks modelis yra įmanomas. Bet prie ko čia šilumos gamybos ir tiekimo atskyrimas, investuotojų išvarymas ir valstybinės „mega-monopolijos kūrimas?

Neapleidžia slogi mintis, kad realios žmonių problemos „pertvarkytojams“ rūpi mažiausiai ir tėra pretekstas tolesniems viražams. Šį kartą – jau šilumos sektoriuje.Tie, kas planuoja būti naujoje valdžioje, būtų naivūs, jei iki rinkimų likus porai savaičių pritartų tokiai pertvarkai.