Lietuvos laisvosios rinkos institutas teikia pastabas dėl Šilumos ūkio įstatymo projekto.
Dėl garantinio tiekimo sąvokos
Siūlomą „garantinio šilumos tiekimo“ sąvoką reikia pataisyti taip, kad atitiktų įstatymo 301 straipsnyje naudojamą garantinio šilumos tiekimo aprašymą, t.y. atspindėtų nuostatą, kad garantinis šilumos tiekimas yra laikinas ir vykdomas tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Pagal įstatymo 2 straipsnio 9 dalies siūlomą apibrėžimą (Garantinis šilumos tiekimas – šilumos tiekimas, teikiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas) bet koks šilumos tiekimas gali būti pripažintas garantiniu šilumos tiekimu.
Dėl pagrindų pradėti garantinį šilumos tiekimą
Norime atkreipti dėmesį, kad vieninteliai pagrindai, dėl ko gali būti pradedamas garantinis šilumos tiekimas, yra licencijos panaikinimas ar sustabdymas. Kitos problemos, Įstatyme įvardintos kaip „kitos aplinkybės, dėl kurių kyla grėsmė saugiam ir patikimam vartotojų aprūpinimui šilumos energija“, pvz., avarija ar kitos force majeure priežastys, negali būti išspręstos garantiniu tiekimu. Todėl tikėtina, kad garantinis tiekimas realiai bus taikomos tik tokiose situacijose, kuomet tarp šilumos tiekėjų ir vartotojų ar savivaldybių kils nesutarimai, kurių svarstymai teisme gali paveikti šilumos tiekėjo licenciją (pvz., licencija bus sustabdoma). Todėl būtina užtikrinti, kad garantinis tiekimas būtų pradedamas tik tuomet, kuomet šilumos tiekimo licencija yra panaikinama, o sprendimas nebegali būti apskųstas įstatymuose numatyta tvarka. Iki tol šilumos tiekimą įprastinėmis (t.y. ne garantinio tiekimo sąlygomis) vykdytų esamas šilumos tiekėjas.
Tuo tarpu siūlomas įstatymo 301straipsnio 2 punktas sukuria prielaidas panaikinti galiojančią licenciją net dėl vykstančių teisminių ginčų. Tai reiškia, kad nesibaigus teisminiam procesui ir neįrodžius teisminio ginčo pagrįstumo, vienai iš proceso pusių (t.y. šilumos įmonei) yra nutraukiama ūkinė veikla. Tai pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir sukuria galimybes neleisti šilumos tiekimo įmonei vykdyti savo ūkinės veiklos, net nesant nustatyto pažeidimo.Tokia priemonė neatitinka proporcingumo principo.
Dėl įpareigojimo vykdyti garantinį tiekimą
Įstatymo projekte pateikta Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 301straipsnio 5 dalis suteikia teisę Komisijai paskirti Garantiniu tiekėju šilumos tiekimo įmonę, nors ši ir nėra laimėjusi konkurso ar net pareiškusi noro vykdyti garantinį tiekimą. Toks įpareigojimas yra uždeda prievolę nesusijusiai šilumos įmonei. Tokia nuostata yra nepagrįsta, prieštaraujanti teisės principams. Kitaip tariant, dėl vienų ūkio subjektų nesutarimų kilusių pasekmių likvidavimas yra užkraunamas kitam, niekuo nesusijusiam ūkio subjektui.
Kadangi nuosavybės teises reikia suprasti kaip naudojimo, disponavimo ir valdymo teisių visumą, įpareigojimą, vykdyti garantinį tiekimą prieš šilumos tiekimo įmonės valią, galima traktuoti kaip nuosavybės teisių pažeidimą ir nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams.
Kadangi laisvės sudaryti sutartį principas apima ir teisę nesudaryti sutarties, ši nuostata pažeidžia ir laisvės sudaryti sutartį principą.
Dėl Viešuosius įpareigojimus atitinkančių paslaugų (VIAP) šilumos ūkio sektoriuje
Įstatymo projektas numato VIAP šilumos sektoriuje ir jas apibrėžia kaip „šilumos ūkio paslaugos, kurias nustato įstatymai, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, vadovaudamasi bendrais ekonominiais ir visuomenės interesais, įskaitant šilumos energijos tiekimo saugumą ir patikimumą“. Skirtingai nei elektros energetikos srityje, kur VIAP sistema yra plačiai vartojama (nors ir Elektros energetikos sektoriuje kyla problemų dėl VIAP reglamentavimo), VIAP šilumos sektoriuje apibrėžiamas palyginti neobjektyviai, neturint aiškių kriterijų.
Pažymėtina, kad Šilumos ūkio įstatymas nustato, kurios paslaugos yra VIAP*, tačiau nenurodo, kaip VIAP įgyvendinimo išlaidos yra perkeliamos į įmonių sąnaudas. Įstatymo projektu VIAP skaičius šilumos sektoriuje yra išplečiamas, o išlaidos, susijusios su garantiniu tiekimu gali didinti šilumos kainą vartotojams. Todėl Šilumos ūkio įstatyme yra tikslinga numatyti, kas ir kaip dengia su VIAP teikimu susijusias išlaidas.
Apibrėžime siūlomi kriterijai yra nevienareikšmiški, prie VIAP politiniu sprendimu galima priskirti praktiškai bet kokią veiklą, sąnaudas įtraukiant į reguliuojamą šilumos kainą. Tokia situacija vestų prie šilumos kainų didėjimo vartotojams.
1. VIAP įgyvendinimo turi būti siekiama mažiausiomis sąnaudomis, šią principinę nuostatą įtvirtinant įstatyme.
2. VIAP sistemos šilumos sektoriuje principus, įtraukimo į galutinę šilumos kainą ir kitus svarbius aspektus reikia nustatyti detaliai, remiantis įstatymine praktika Elektros ir Gamtinių dujų įstatymuose.
3. Reikia nustatyti kuo aiškesnius kriterijus, kokių veiklų sąnaudos gali būti įtrauktos į VIAP ir į reguliuojamą šilumos kainą.
* Pagal dabartinę Šilumos ūkio įstatymo redakciją VIAP šilumos sektoriuje yra
– bendra šilumos ir elektros energijos gamyba;
– iš biokuro, atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, deginant atliekas, taip pat iš geoterminės energijos pagamintos šilumos supirkimas į šilumos tiekimo sistemas.
