Nors naujų vartotojų prisijungimas prie elektros tinklų sureguliuotas taip, kad nauji vartotojai moka tik dalį išlaidų (šiuo metu santykis 20:80 vartotojų naudai), nauji vartotojai skundžiasi, kad prisijungti yra per brangu ir per sudėtinga. Atsakymas, kiek vartotojas turėtų mokėti už prisijungimą prie elektros tinklų, priklauso nuo vizijos – reguliavimu, ar rinka grįstas turėtų vystytis elektros tinklų sektorius. Ar sąmoningai siekti, kad tinklų paslaugą teiktų viena įmonė, ar sprendimą palikti vartotojui ir konkurencijai.
Kitose valstybėse prisijungimas prie elektros energijos tinklų nedaug kuo skiriasi nuo mūsų. Anot „Doing Business“ pilotinio projekto, norint prisijungti prie elektros tinklų Lietuvoje reikia atlikti keturias procedūras (Estijoje, Lenkijoje – 4, Latvijoje -5), prisijungimo procedūra užtrunka 98 dienas (Latvijoje – 193, Estijoje – 99, Lenkijoje – 143). Prisijungimo kaina, palyginus pagal BVP vienam gyventojui tarp minėtų šalių, Lietuvoje atrodo pati mažiausia.
Norint atsakyti, kiek turėtų mokėti naujas elektros energijos vartotojas, reikia prisiminti, kad prisijungimo išlaidų dalis, kurią dengia vartotojas yra reguliuojama, o vartotojas apmoka ne visas išlaidas. Reguliuojant visai nesunku pasiekti, kad naujas vartotojas už prisijungimą nemokėtų nieko. Anksčiau naujas vartotojas apmokėdavo 40 proc. prisijungimo išlaidų, vėliau ši dalis sumažinta iki 20 proc., o likusią sumą dengia tinklų įmonė. Kaip „40“ galima pakeisti į „20“, taip „20“ į „10“, nes tiek „40“, tiek „20“, tiek „10“ yra tiesiog pasirinkti skaičiai.
Kuomet visas ar dalį naujo vartotojo prijungimo išlaidų dengia tinklų įmonė, šios išlaidos gula ant visų esamų vartotojų pečių. Kuo mažesnę prisijungimo išlaidų dalį dengia pats vartotojas, tuo didesnis yra subsidijavimo lygmuo. Už tokią subsidiją naujam vartotojui, truputį didesne reguliuojama elektros kaina sumoka dabartinis vartotojas. Be to, toks subsidijavimas slopina konkurencijos galimybes ir skatina jau ir taip smarkiai išsiplėtusių elektros tinklų tolesnę plėtrą.
Sumažinus prisijungimo kainą iki nulio, nereikėtų nustebti, jei atsirastų norinčių elektros tinklus nusitiesti net ir į atokią miško trobelę. Gyventi be elektros XXI a. gali atrodyti barbariška, bet net ir daug turtingesnėse šalyse elektros tinklas nėra tiek išplėtotas kaip Lietuvoje, o prisijungimas prie centralizuotos elektros sistemos nėra vienintelis būdas apsirūpinti elektra. Kai už laidus reikia susimokėti, pradedamos skaičiuoti alternatyvos. Gal labiau apsimoka investuoti į gamybą vietoje, pvz., į alternatyvius, atsinaujinančius energijos šaltinius? Taigi, kuomet vartotojas moka pilną kainą už prisijungimą prie tinklų, įvairios alternatyvos ir vietinė gamyba tampa patrauklesnės. Kas svarbiausia – patrauklesnės tampa ne dirbtiniu įsikišimu, pvz., subsidija, ar remiama energijos supirkimo kaina, bet išnaudojant tikruosius alternatyvių energijos šaltinių ir decentralizuotos gamybos privalumus.
Bet užkrauti visą prisijungimo kainą vartotojui nebūtų tinkamas pokytis, nes šiuo metu vartotojas neturi iš ko rinktis: jungtis, nesijungti ir prie kokių tinklų jungtis. Pasirinkimo nėra dėl reguliavimo, kuris elektros tinklų įmonėms suteikia beveik monopolines galias. Per teritorinio planavimo procesą ne tinklų įmonės derinasi prie vartotojų, o atvirkščiai. Energetiką reglamentuojančiuose įstatymuose situacija yra panaši – norint gauti leidimą pvz., nesinaudoti skirstomųjų tinklų paslaugomis ir jungtis prie perdavimo tinklo, iš esmės reikia gauti skirstomųjų tinklų įmonės leidimą. Tai reiškia, kad reguliavimas tinklų įmonėms suteikia teisę spręsti – leisti atsirasti konkurentams, ar ne. Žinant tai, kalbėti apie „natūraliąsias monopolijas“ nėra prasmės, nes tinklų įmonės galias įgauna ne iš rinkos ar vartotojų, o iš valdžios. Ar turėsime konkurenciją elektros tinklų sektoriuje, ar ne – didele dalimi priklauso nuo reguliavimo.
Leidus vartotojui pačiam nuspręsti, kaip apsirūpinti elektros energija, nors trumpalaikių nesklandumų gal ir gali pasitaikyti, tačiau ilgainiui palengvėtų ir teritorijų planavimas, ir plėtra. Sprendimas nebebus reguliavimu nuleistas iš viršaus, sprendimą priims vartotojas, atsižvelgęs į pasirinkimo galimybes.
Žinoma, vien konkurencijos galimybės atsiradimas visų problemų neišspręs, o leidus konkuruoti, naujų tinklų iškart neatsiras. Jei kalbame apie RST ir VST, šios tinklų įmonės turi aibę konkurencinių pranašumų prieš esamus ir būsimus konkurentus – išplėtotą tinklą, masto ekonomiją ir didelį vartotojų skaičių. Tačiau naujai vystomos teritorijos, nauji vartotojai – šiose vietose yra galimybė pasireikšti konkurencijai.
Reguliavimas elektros tinklų sektoriuje remiasi utopine „natūraliosios monopolijos“ sąvoka. Bet jei norime konkurencijos, vartotojui reikia leisti rinktis ir laisvai derėtis su tinklų įmonėmis dėl prisijungimo kainos, nuosavybės ribų. Tai įgyvendinus, išlaidų pasiskirstymas tarp tinklų įmonės ir naujo vartotojo taptų nebeaktualiu ir jo būtų galima atsisakyti. Dabartinė tvarka – neleisti rinktis, o prisijungimą kompensuoti kitų vartotojų sąskaita, nuosekliai veda prie to, kad ilgainiui elektros tinklų sektoriuje tikrai liks tik viena įmonė. Konkurencijos įvedimas būtų naudingas visiems: ir vartotojams, kurie taptų didesni padėties šeimininkai, ir tinklų įmonėms, kurioms atsirastų galimybės veikti kaip verslo subjektams, o ne kaip viešųjų interesų tenkintojoms.
