Dujos: nuo meškos ant vilko?

Energetikos sektorių krečia skubios pertvarkos. Nors pokyčiai grindžiami ES direktyvų įgyvendinimu, procesuose vis labiau matosi vietinės valdžios planai ir ambicijos. Jei bus priimta Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo koncepcija, tai suteiks dingstį valstybei perimti „Lietuvos dujas“ ir taip nutraukti sėkmingą užsienio kapitalo veiklą Lietuvoje.

Ko reikalauja ES ir ką daro Lietuvos valdžia?

Pagal taip vadinamą ES trečiąjį energetikos paketą, šalys turi reformuoti gamtinių dujų sektorių ir suteikti šiai sričiai daugiau konkurencijos. ES siūlo kelis modelius. Pagal Nepriklausomo sistemos operatoriaus (ISO) modelį, įmonės, veikiančios energijos gamyboje ar tiekime, išlaikytų energijos tinklų nuosavybę, tačiau prarastų jų valdymo kontrolę. Pagal Nepriklausomo perdavimo operatoriaus (ITO) modelį, vertikaliai integruotos įmonės išlaikytų tinklų nuosavybę, tačiau būtų reguliuojamos ir privalėtų visiškai atiduoti tinklų valdymą nepriklausomam perdavimo operatoriui.

Lietuva pasirinko patį griežčiausią direktyvos įgyvendinimo būdą – nuosavybės atskyrimą. Tai reiškia, kad įmonės (Lietuvos atveju tai būtų taikoma „Lietuvos dujoms“), kurios kontroliuoja energijos gamybą ar tiekimą ir perdavimą, privalo parduoti dalį nuosavybės taip, kad ta pati įmonė nekontroliuotų gamybos ar tiekimo ir perdavimo veiklos. Asmuo ar įmonė galėtų turėti akcijų, perdavimo ir tiekimo įmonėse, tik tuo atveju, jei tai nesuteiks įmonių kontrolės. Dėsningumas, o ne sutapimas, kad valstybei ši nuostata nėra taikoma, t.y. valstybė galės kontroliuoti ir gamybą, ir perdavimą.

Šalys, panašios į Lietuvą tuo, kad turi vienintelį dujų tiekėją (Latvija, Estija, Suomija)neskaido savo įmonių ir pasirenka ne tokius griežtus direktyvos įgyvendino būdus. Lietuva renkasi atskirti įmonę, išskaidyti „Lietuvos dujas“ ir, greičiausiai, išstumti nevalstybinį kapitalą iš gamtinių dujų transportavimo veiklos.

Nacionalizacija – vis tiek nacionalizacija

Iš valdžios atstovų girdime, kad jei dabartinės „Lietuvos dujų“ akcininkės nepanorės tęsti veiklos naujai suformuotose įmonėse, joms bus suteikta galimybė akcijas iškeisti, parduoti, ar gauti kitą „sąžiningą“ atlygį. Kadangi dujų sektoriaus veikla yra reguliuojama valstybės, tai reiškia, kad valdžia galės lengvai daryti spaudimą visiems kitiems investuotojams pasitraukti iš vienos veiklos, ar iš viso dujų sektoriaus apskritai. Be to, numatyta, kad jei „Lietuvos dujos“ nepersitvarkys per rekordiškai trumpą laiką, kontrolę perims valstybė. Nacionalizacijos ambicijos akivaizdžios. Koncentruojamasi ne ties ES direktyvos perkėlimu ar su tuo susijusiomis problemomis, o planuojama, kaip keisis įmonės savininkai.

Nacionalizacijai nebūtinos revoliucijos. Nacionalizaciją galima vykdyti „civilizuotai“, tai vadinant „pertvarka“, „reforma“ ar pan. Netgi galima sudaryti įspūdį, kad viskas vyksta savanoriškai, be prievartos, t.y. verslas pats yra suinteresuotas parduoti akcijas valstybei. Tačiau bet kokia „nacionalizacija“ yra tiek pat „neprievartinė“, kiek pinigų atidavimas plėšikui, išsigandus jo grasinimų. Neseniai vykusios energetikos įmonių nacionalizacijos kampanijos Rusijoje ar Venesueloje tų šalių viduje taip pat būdavo nušviečiamos kaip „susitarimai tarp šalių“, ar „valstybės įtakos didinimas strategiškuose sektoriuose“. Visuomenė neturėtų apsigauti: jei tai, kas buvo ne valstybės, staiga tampa valstybės – įvyko nacionalizacija.

Šiomis privataus kapitalo keiksnojimo dienomis gali pasirodyti, kad nacionalizavimas – nieko blogo, o galbūt net ir gerai. Kad valdžia taip teigia – nieko nuostabaus. Kada valdžia prisipažino klydusi? Verslui sekasi, žmonės uždirba pinigų – valdžia prisiima nuopelnus už BVP augimą. Verslui nesiseka (dažnai dar ir dėl to, kad valdžia trukdo veikti) – valdžia aiškina, kad privatus kapitalas nepajėgus tvarkytis.

Būtų visiškai nepagrįsta teigti, kad nacionalizacija -vienintelis būdas ginti vartotojų ar valstybės interesus. Beveik viskas, kas dujų sektoriuje vyksta Lietuvos teritorijoje (kainos, įmonių pelnai ir pan.) yra reguliuojami valstybės. Jei manoma, kad kainos yra nepagrįstos, o vartotojai diskriminuojami, Lietuvos valdžia turi visą teisinio ir kainų reguliavimo arsenalą.

Didžiausia dujų kainų dalis yra importo kaina, susidaranti ne Lietuvoje ir ne dėl Lietuvos įmonių. Politikai dėl dujų kainų mėgsta kaltinti Rusiją, tačiau nepaisant kaltinimų stiprumo ar teisingumo, „Lietuvos dujų“ išskaidymas situacijos nepakeis, nes tiekėjas ir toliau liks tas pats „Gazprom“. Nebent nacionalizuodami dalį „Gazprom“ nuosavybės Lietuvoje, šalies politikai tikisi išsiderėti palankesnių dujų importo kainų.

Pigesnių dujų galimybė (bet ne garantija) įmanoma, jei atsiras naujas tiekėjas per vamzdynų sujungimą su Lenkija ar naujomis importo galimybėmis, pvz., suskystintų dujų terminalu. Bet žinant, kad daugumą dujų Europa gauna ne iš kur kitur, o iš Rusijos, išlieka galimybė, kad pirksime dujas iš to pačio šaltinio kaip ir anksčiau. Kad ir kaip būtų, tiek susijungimas, tiek terminalas reikalauja didelių lėšų. Kaip įmonės išskaidymas ir užsienio kapitalo išstūmimas padės pritraukti investicijų – neaišku.

Net ir atmetus vertybinius argumentus, nacionalizacija yra nenaudinga net grynai pragmatiniu požiūriu. Pirma, buvusiems savininkams vis vien reikės kompensuoti nuostolius, o kadangi nacionalizaciją vykdo valdžia, šiuos nuostolius dengs mokesčių mokėtojai. Antra, „suvalstybintos“ įmonės praranda efektyvumą, o jų nuostolius dengia vėl tie patys mokesčių mokėtojai. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelogiška: kaip tuo pačiu veiksmu galima pakenti ir verslui (iš kurio nuosavybė paimama), ir mokesčių mokėtojams (kuriems neva atitenka paimta nuosavybė). Tačiau realybė yra tokia: iš verslo turtas paimamas žmonių vardu, tačiau iš tikro žmonės niekada nieko negauna.

Elektra ir dujos: valdžia ta pati, sprendimai – priešingi

Nepriklausomai nuo stebėtojo ekonominių ir politinių įsitikinimų, į akis turėtų kristi valdžios veiksmų dujų ir elektros sektoriuje neatitikimas. Valdžia teigia, kad šiose ūkio šakose reikia naujų investicijų į infrastruktūrą: elektros energijos sektoriuje – naujos atominės elektrinės ir jungčių su Vakarais, gamtinių dujų – jungčių su Vakarais ir gamtinių dujų terminalo. Elektros srityje valdžia įmones jungia, dujų sektoriuje – skaido.

Keisčiausia, kad tais pačiais argumentais grindžiami visiškai priešingi veiksmai. Sakoma, kad dėl įmonių sujungimo elektros sektoriuje vartotojams atpigs elektra. Dujų sektoriuje, kad dujos atpigs dėl atskyrimo.

Viešojoje erdvėje vienas kitam prieštaraujantys veiksmai pateikiami teigiamai. Elektros įmonių sujungimas –„konsolidacija“. Visiškai priešingas veiksmas, dujų įmonių skaidymas, irgi pateikiamas teigiamai –„monopolijos ardymas“. Prisiminus, kad dabartinė valdžia atėjo kritikuodama ankstesnę už „monstrų“ kūrimą, objektyvus stebėtojas turėtų visiškai susipainioti, kas energetikos sektoriuje yra gerai, o kas – blogai.

Energetikos sektoriuje vyksta jau ne pirma nacionalizacija. Visuomet buvo gąsdinama, kad dujų sektorius toks nesaugus, kad ateis „meška“ Ivanas ir ims ardyti ar kaip kitaip kenkti Lietuvos įmonėms. Ironiška ir gaila, bet kol kas pavojų kelia savi.