Nacionalinės energetikos strategijos projektas jau spėjo susilaukti nemažai kritikos. Prielaidos, prognozės ir skaičiai – jų yra arba per mažai, arba nėra aišku, kuo jie remiasi, trūksta elementarių paaiškinimų. Jei visa Strategija vadovaujasi prielaidomis, kurių pagrįstumo negalima patikrinti, tuomet iškyla klausimų dėl pačios strategijos patikimumo ir atitikimo realybei. Kol nėra paskelbta strategijoje naudojamų skaičių ar prielaidų, produktyvu yra panagrinėti, kelis, kol kas mažiau aptartus vertybinius strategijos aspektus: pačios „energetinės nepriklausomybės“ sąvoką ir siekį riboti energijos importą.
Kas yra „energetinė nepriklausomybė“?
Energetinės nepriklausomybės nereikia lyginti su šalies politine nepriklausomybe ar juo labiau suverenitetu, nes tai yra visiškai skirtingi dalykai. Energetinė nepriklausomybė susideda iš tikimybės, kad energijos bus patiekta, ir, kad bus patiekta už priimtiną kainą. Energetinė nepriklausomybė jokiu būdu nereiškia, kad reikia „viską pasigaminti patiems“. Taigi, jei valstybės mastu nusikarpome visus elektros laidus ir nusipjauname vamzdžius, tai nuo to neįgauname energetinės nepriklausomybės. Jei energetinė nepriklausomybė būtų tiesiog importuojamos energijos nevartojimas, tuomet išeitų, kad mažai išsivysčiusios šalys, arba dar geriau – žmonės gyvenantys akmens amžiaus sąlygomis – turi labai daug „energetinės nepriklausomybės“.
Plečiantis energetikos rinkai, plečiasi ir prekyba energija tarp šalių, taigi didėja ir importuojamos (ar eksportuojamos) energijos svarba. Galiausiai pati ES siekia vieningos energetikos rinkos, t.y. kad energija tekėtų nepriklausomai nuo valstybių sienų. Tokiomis sąlygomis energetinę nepriklausomybę sieti su apsisaugojimu nuo energijos importo yra nepagrįsta.
„Priklausomybė nuo importo“ neturėtų būti suvokiama pažodžiui, t.y. kad jei importuojame energiją, tai ir esame priklausomi. „Priklausomybę nuo importo“ galima apibūdinti kaip tikimybę, kad turint tik vieną energijos tiekėją, pasikeitus kainoms, gali smarkiai pasikeisti ir energijos kainos visai šaliai. Jei tiekėjų yra daug, tuomet tikimybė, kad jie visi pakeis kainas tuo pačiu metu, yra mažesnė (nors ir neatmestina, jei pvz., smarkiai kyla pasaulinės energijos kainos). Taigi ir apsisaugojimas nuo „priklausomybės“ reiškia tiekėjų (ar net energijos šaltinių) diversifikavimą, t.y. (potencialių) tiekėjų skaičiaus padidinimą, siekiant išvengti smarkių kainos svyravimų ar tiekimo sutrikimų.
Tuo pat metu reikia išlaikyti balansą tarp„kainų stabilumo“ ir kainų „žemumo“. Jei šalis „kainų stabilumo“ pasiekia naudodama labai brangią energiją arba dirbtinai pabrangintą energiją (pvz., dėl aukštų mokesčių), tokios „stabiliai aukštos“ energijos kainos gali pražudyti pramonę ir kitas ūkio šakas.
Kodėl energijos importo ribojimas yra netinkama mintis?
Strategijoje taip pat teigiama, kad Lietuva sieks, kad energijai pagamintai ne ES būtų taikomi tokie pat aplinkosauginiai standartai, kaip ir energijai pagamintai ES. Ką tai reiškia? ES savo energetiką ir pramonę yra apdėjusi kone didžiausiais pasaulyje mokesčiais ir reguliavimais, o tai natūraliai brangina energiją gaminamą ES. Taigi „vienodų standartų taikymas“ reikštų ne ką kitą, o kad naudojantis pvz., „aplinkosaugos“ standartais bus galima drausti (ar riboti) energijos importą iš ne ES šalių. Lietuvai, kuri kaip „pasienio valstybė“ gali išlošti iš galimybės naudotis pigesne importuojama energija iš Rusijos, tokie apribojimai būtų visiškai nenaudingi. Žinoma, tai nebūtų pirmas nenaudingas Lietuvai ES politikos sprendimas, tačiau kam tokį nenaudingą sprendimą įsirašyti kaip Nacionalinės energetikos strategijos siekiamybę (pabrėžiant žodį „nacionalinės“)?
Neseniai pasigirdo premjero mintis, apie svarstomą elektros energijos importo mokestį. Jei tuo siekiama papildyti biudžetą – tai labai nevykusi mintis. Importo mokestis pabrangintų elektros energiją, kuria naudojasi praktiškai kiekvienas gyventojas, jau net nekalbant apie pramonę. Toks importo mokestis iš esmės paliestų visus, net labiau nei, pvz., PVM padidinimas. Jei taip mėginama pagerinti sąlygas vietiniams gamintojams – tai yra nesąžininga energijos vartotojų (verslo ir gyventojų) atžvilgiu. Galiausiai, jei tuo norima „didinti energetinę nepriklausomybę“, tai irgi netinka priemonė. Padidinus energijos kainą, energetinė nepriklausomybė nepadidėja.
Beje, akcizo mokestis elektros energijai yra taikomas ir dabar (tiesa, labai nedidelis), pasigirsta raginimų greičiau įsivesti akcizo mokestį gamtinėms dujoms ar apskritai visam iškastiniam kurui. Tokie mokesčiai yra žalingi, kaip ir importo mokestis, nes brangina energiją. Jei ES ir toliau aktyviai vykdant energijos naudojimo mažinimo programą, gali būti, kad energijos apmokestinimas tik didės. Geras, (t.y. blogas) pavyzdys – automobilių degalai, kur PVM ir akcizo mokestis sudaro daugiau nei pusę galutinės kainos. Neturtingiems Lietuvos vartotojams (lyginant ES mastu) dirbtinis energijos branginimas mokesčiais yra ne priemonė didinti energijos vartojimo efektyvumą, o tiesiog papildoma mokestinė našta.
Strategija kritikuotina ne tik dėl neaiškumo, skaičių ar analizės trūkumo (nors tai yra svarbūs trūkumai). Dalis strategijos problemų, matyt, kyla iš vertybinių įsitikinimų, kaip turi atrodyti Lietuvos energetikos sektorius ateityje. Politiškai patrauklios „nepriklausomybės“ idėjos tiesiogiai persodinti į ekonomiką (ar energetiką) nėra įmanoma. Ko reikia siekti – tai sudaryti sąlygas patikimam energijos tiekimui už mažiausią įmanomą kainą. Tai privalo būti pagrindinis tikslas. Tiekėjų, energijos šaltinių ar tiekimo būdų diversifikacija t.y. projektai, dominuojantys strategijoje, tėra tik galimi būdai pasiekti tikslą, o ne pats tikslas.
Siekis riboti importą –apskritai netinkamas. Jei vietiniai energijos gamintojai galėtų gaminti pigiau ir nukonkuruoti užsieninius – būtų puiku. Bet puiku būtų būtent dėl pigios energijos, kurią gautų vartotojas. Importo ribojimas, energijos mokesčiai – atvirkščiai – reiškia brangesnę energiją vartotojams. Nuo tokios „nepriklausomybės“ vartotojams tik blogiau.
