ĮVADAS
Maždaug nuo paskutinio XX amžiaus dešimtmečio ES kryptingai siekiama sukurti sąlygas konkurencijai tarp energijos produktų tiekėjų, liberalizuoti viešuosius pirkimus, elektros energijos bei dujų tiekimą, pabrėžiama, kad reikia vadovautis konkurencijos principais, monopolijų apribojimu bei valstybės pagalbos ribojimu. Neseniai priimta ES energetikos politikos Žalioji knyga taip pat akcentuoja būtinybę padaryti ES energetikos sektorių konkurencingesniu ir efektyvesniu.
Plačiai pripažįstama, kad energetikos sektorius yra integrali ekonomikos dalis, teigiama, kad neefektyviai veikiantis energetikos sektorius gali pabloginti ir kitų ekonomikos sektorių veiklą. Tačiau parodoksalu tai, kad būtent energetikos sektorius išlieka vienas iš labiausiai reguliuojamų sektorių, nors praktika kituose ekonomikos sektoriuose rodo, kad dereguliavimas padidina efektyvumą. Kitaip tariant, norima turėti efektyviai veikiantį energetikos sektorių, tačiau tuo pat metu dėl inercijos, nepagrįstos rizikos baimės vengiama jį dereguliuoti iš esmės.
Nors beveik universaliai sutariama, kad bet kokioje ūkinėje veikloje konkurencija yra teigiamas dalykas, požiūriai į tai, kokia konkurencija turi būti, ar reikia konkurenciją skatinti (riboti) reguliavimo priemonėmis, yra skirtingi. Reguliavimo šalininkai teigia, kad konkurencija privalo būti reguliuojama: skatinama ten, kur jos per mažai, ribojama ten, kur jos per daug. Anot reguliavimo šalininkų, reikiamą konkurencijos kiekį galima numatyti ir apskaičiuoti, o tada rinką reguliuoti taip, kad konkurencijos būtų tiek, kiek reikia. Laisvosios rinkos šalininkai teigia, kad konkurencijos reguliuoti nereikia, nes reguliuojant prarandama konkurencijos esmė, o pagrindiniai konkurencijos rezultatai – kaina, kiekis, rinkos struktūra – tampa iškreipti.
Lietuvos šildymo sektorius yra reformuojamas, tačiau, instituto nuomone, išlieka stipriai reguliuojamas. Diskusijose apie šilumos ūkį reguliavimo šalininkai dažnai naudojasi argumentais, kad šis sektorius yra per daug specifinis, per daug integruotas ar per daug išplėtotas, kad jį būtų galima dereguliuoti. Todėl dažnai šio energetikos sektoriaus (kaip, beje, ir kitų) reforma vykdo ne dereguliavimą, o rereguliavimą – vienas rinkos mechanizmą iškreipiančias priemones pakeičia kitos (irgi iškreipiančios rinką).
Darbe siekiama išanalizuoti konkurencijos galimybę šilumos tiekimo sektoriuje, identifikuoti skirtingų šildymosi būdų konkurencinius pranašumus, nustatyti, kiek kiekvieno šildymosi būdų konkurencingumas yra veikiamas ekonomonių ir reguliacinių veiksnių. Mūsų nuomone, konkurencija tarp skirtingų šilumos būdų turi remtis ekonomine logika, nes tik tokiu būdu pasiekiamas optimalus sprendimas visiems rinkos dalyviams. Todėl ir įstatyminė bazė turi sudaryti sąlygas atsiskleisti tikriems konkurenciniams pranašumams.
Analizė skirta šilumos tiekimo
[1] sektoriui. II dalyje aptariami bei vertinami plačiai paplitę konkurencijos skatinimo būdai ūkio sektoriuose, kuriuose veikia vertikaliai integruotos įmonės. Tada aptariamas pats vertikalios integracijos faktas ir vertinamas vertikalios integracijos kaip neigiamybės aspektas. III dalyje nagrinėjamos konkurencijos galimybės šilumos ūkyje. III dalis suskirstyta pagal šilumos ūkio sektorius (gamybą, tiekimą, priežiūrą) ir konkurencijos galimybės kiekviename iš šių sektorių aptariamos atskirai. IV dalyje pateikiamos išvados ir pasiūlymai. Priede yra pagalbinė medžiaga, kuri daugiausia naudojama II dalyje esančioms koncepcijoms paaiškinti.
[1] Tiesa analizėje atskirai apie karštą vandenį nekalbama, nes karštas vanduo yra šaltas vanduo, kuris yra pašildomas naudojant energiją. Kadangi ši studija nėra skirta šalto tiekimo analizei, mes pagrindinį dėmesį skiriame nagrinėti karšto vandens komponentui – šilumos energijai.
