Analizė. Dėl šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumo

Energetikos sritis yra viena iš strateginių Lietuvos laisvosios rinkos instituto veiklos sričių 2005 –2007 metais. Instituto tikslas šioje srityje yra parodyti konkurencijos santykių plėtros būtinumą ir dereguliavimo galimybes. Šiame darbe pateikiame savo įžvalgas dėl svarbiausių ekonominių veiksnių, įtakojančių centralizuoto šildymo kainas Lietuvoje.
______________________
Santrauka
 
Kainų reguliavimas iš esmės negali garantuoti žemų kainų, arba, kad ilgalaikiu laikotarpiu reguliuojamos kainos bus mažesnės, nei nereguliuojamos. Šilumos kainų reguliavimas, ženkliai kylant energijos resursų kainoms, yra nepajėgus užtikrinti žemų kainų vartotojams ir gali blokuoti ar iškreipti rinkos signalus, kuriais vadovaudamiesi rinkos dalyviai keistų savo elgesį (mažintų vartojimą, investuotų į energiją taupančias priemones ir pan.)
 
Socialinės politikos sprendimai sumaišyti su energetikos politika iškraipo rinkos signalus vartotojams. Parama, skiriama šilumos vartojimui, sumažina paskatas bei galimybes mažinti šilumos vartojimą ir ieškoti efektyvesnių šilumos panaudojimo būdų kylant šilumos kainoms, kaip tai vyktų rinkos sąlygomis. Jei valstybė nusprendžia remti mažiau pasiturinčius piliečius, nesusijusios su vartojimu tiesioginės išmokos žymiai mažiau užgožtų rinkos signalus bei leistų šilumos vartotojams priimti efektyvesnius sprendimus.
 
Mažesnėse gyvenvietėse centralizuotos šilumos tiekimas turi tendenciją kainuoti brangiau, nei didesniuose miestuose. Be to, didesniuose miestuose gyventojų piniginės pajamos dažnai yra didesnės nei mažesniuose miestuose. Todėl prognozuotinas ir tolesnis nepasitenkinimas centralizuotai tiekiamos šilumos kainomis, ypač mažesniuose miestuose.
Vienos rūšies energetinių resursų kainų kilimas padidina kitų energetinių šaltinių paklausą, o tai savo ruožtu didina energijos resursų kainas. Ilgalaikėje perspektyvoje, esant pasaulinei energijos kainų didėjimo perspektyvai, ženkliai apsisaugoti nuo kainų kilimo diversifikuojant energijos šaltinius  yra neįmanoma. Ilgalaikiu laikotarpiu energijos šaltinių diversifikacija geriausiu atveju gali apsaugoti nuo staigių kainų svyravimų.
 
Reguliuojamosios monopolijos sukūrimas, t.y. kuomet rinkoje vienam dalyviui suteikiama monopolijos teisės, o sukurta reguliuojama monopolija yra plačiai paplitusi, tačiau ydinga praktika, kuri iškreipia rinką ir įdiegia reguliavimu pagrįstą monopolistinę rinkos struktūrą.
 
Pagrindinė problema dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų kyla ne vien dėl to, kad didėja šilumos kainos, bet ir todėl, kad Lietuvoje šiluma naudojama neefektyviai, todėl būstui šildyti sunaudojamas santykinai didelis šilumos kiekis. Todėl vienintelis ir efektyvus būdas piliečiams išspręsti didėjančių išlaidų už būstą – mažinti šilumos vartojimo kiekį. Mažinti šilumos suvartojimą ženkliau nemažinant komforto galima tik efektyviau naudojant šilumą, o tai galima pasiekti optimizuojant šilumos vartojimą ir didinant būstų šiluminį efektyvumą juos modernizuojant ir apšiltinant.
Sunkiausia tai įvykdyti daugiabučiuose namuose, dėl jau anksčiau minėto kolektyvinio sprendimo sudėtingumo. Šioje vietoje tenka konstatuoti, kad valstybės veikimas šioje srityje (kompensacijų už šildymą sistema, neaiški pozicija dėl valstybės veikimo/neveikimo būsto apšiltinimo srityje, kainų reguliavimas ir konkurencijos ribojimas) mažina paskatas gyventojams šiluma naudotis efektyviai. Todėl valstybės politika šioje srityje turėtų būti nukreipta į tai, kad gyventojai jaustų ekonomines paskatas šilumą vartoti efektyviai.