E. Maslauskaitė. Seimui krizė jau baigėsi?

Keletą posėdžių skyręs priimti skubius sprendimus dėl pandemijos sukeltos ekonominės krizės, Seimas ruošiasi tvirtinti savo Pavasario sesijos darbotvarkę. Pagal ją bus dirbama iki birželio pabaigos. Šią savaitę planuoja priimti keletą sprendimų, kurie susiję tiesiogiai su situacija, o visa kita – tarsi šiandienos problemų ir tolimesnės krizės įveikimo strategijos lyg nebūta. Prioritetai palikti iš to laiko, kai atrodė, kad pandemija su jos pasekmėmis Lietuvos nepasieks. Tarsi, karantino, sustabdytos kai kurių verslų veiklos net nebūta, nors realybė jau kita – paralyžiuota ar apsunkinta visų ekonominė ir socialinė veikla.

Dabartinis Seimo pavasario sesijos darbų programos projektas buvo parengtas prieš mėnesį, laiko keisti planus tikrai buvo. Deja. Seimas žada dirbti tarsi jau priimti visi reikalingi sprendimai ir atsikvėpus galima toliau diskutuoti apie mokesčių didinimą ir naujus reguliavimus verslui ir žmonėms. Apie būtinybę keisti planus užsimena tik Seimo Audito komitetas.

Pavyzdžiui, Seimas svarstys praplėsti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje dalyvaujančiųjų pakuočių kiekius ir rūšis. Šios sistemos plėtra padidins prekybos įmonių kaštus ir guls ant pirkėjų pečių. Ar tikrai tam dabar tinkamas metas?

Toliau siūloma Seimui svarstyti Darbo kodekso pakeitimus, kurie numato, kad mažmeninės prekybos įmonėms būtų draudžiama dirbti paskutinį mėnesio sekmadienį ir švenčių dienomis. Dabar matome kaip svarbu, kad parduotuvės dirbtų tada, kai to labiausiai reikia žmonėms, ir galėtų prisitaikyti prie netikėtų pokyčių.

Siūloma suteikti darbuotojams, auginantiems ir vieną vaiką (pagal šiuo metu galiojančią tvarką – auginant du vaikus) iki dvylikos metų, papildomą poilsio dieną per mėnesį, darbdaviui mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Jau dabar darbo vieta darbdaviams kainuoja pusantro karto daugiau, nei į rankas išmokamas atlyginimas, nes kita dalis sumokama mokesčiams. Valdžios dalinamos „nemokamos“ nedarbo dienos, darbdaviams kainuoja dar brangiau, nes per tą dieną darbuotojas nesukuria jokios vertės įmonei. Dėl laisvadienių gausėjimo įmonės bus priverstos didinti kainas, mažinti atlyginimus ar imtis kitų priemonių. Lietuva jau ir taip yra viena iš daugiausiai nedarbo dienų Europoje turinčių valstybių. Koronos virusas jau mus privertė nutraukti darbą, tai dabar metas galvoti, apie tai kaip dirbti, o ne tai, kaip daugiau atostogauti.

Savarankiškai dirbančiųjų padėtį dar labiau pablogintų siūlymas taikyti tokias pačias, „Sodros“ įmokų „lubas“ kaip ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį. Įmokų lubos – suma, nuo kurios nebepriskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos – padidėtų nuo 43 iki 60 vidutinių mėnesio darbo užmokesčių. Ar dabar geras metas sunkinti mokesčių naštą savarankiškai dirbantiesiems? Juk net neaišku, kada dalis jų išvis galės sugrįžti į darbą – dar kurį laiką užtruks, kol bus uždirbtos per karantiną negautos pajamos. Mokesčių politika turėtų atliepti realijas – juk nuo koronakrizės nukentėjusiems savarankiškai dirbantiesiems 3 mėnesius bus mokama fiksuoto dydžio išmoka. Tad kokios gali būti kalbos apie „lubų“ kėlimą, kai visus neramina klausimas, kaip išsilaikyti „paviršiuje“?

Kitu pasiūlymu planuojama individualios veiklos pajamoms, viršijančioms 35 000 eurų per metus, nuo 15 iki 20 proc. didinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą. Taip pat 20 proc. dydžio efektyvusis gyventojų pajamų mokesčio tarifas būtų taikomas metinėms pajamoms, viršijančioms 45 000 eurų per metus. Šiuo metu joms taikomas 15 proc. dydžio tarifas. Šiandien, kai dalinamos subsidijos ir mokesčių atidėjimai, rytoj svarstyti didinti mokesčius – tas pats, kaip sukišti žąsiai lesalo, tam kad rytoj ją papjautum.

Nepaisant susidariusios ekstremalios padėties šalyje, ir toliau planuojama svarstyti biudžeto išlaidas didinsiančius įstatymų projektus. Pavyzdžiui, siūloma valstybės finansuojamų bakalauro studijų vietų 2020 m. skaičių padidinti nuo 11,7 iki 16,7 tūkst. Tam numatoma skirti 13,2 mln. eurų arba 42 proc. daugiau, nei 2019 m. Ekspertai pabrėžia, kad aukštojo mokslo prieinamumas Lietuvoje nėra problema, problema – kokybė. Diplomus turi 56 proc. jaunų žmonių ir pagal šį skaičių užimame 5-tą vietą tarp EBPO šalių. Šis klausimas ir taip kėlė daug diskusijų, o didinti nebūtinus įsipareigojimus tokiu metu – itin neatsakinga. Krizinė situacija dar gali užsitęsti, o jos suvaldymui gali prireikti anksčiau nesuplanuotų biudžeto lėšų.

Tarp Seimo narių pasiūlymų yra ir pagarsėjęs Dirvožemio įstatymo projektas, kuriuo siūloma derlingo dirvožemio naudotojus už tokio dirvožemio sluoksnio nuėmimą įpareigoti sumokėti kompensaciją valstybei. Maža to, įstatymu siūloma drausti keisti teritorijos paskirtį, siekiant paversti ją urbanizuota teritorija, jei joje klesti derlinga žemė. Įstatymas sukeltų daug nepatogumų, o dėl apribojimų žmonėms tektų papildomai gaišti laiką surinkti reikiamas pažymas, jie patektų į biurokratijos spąstus. Tokio įstatymo apskritai nereikia, kadangi dirvožemis ir taip yra saugomas dabartiniu Aplinkos apsaugos įstatymu, griežtai reglamentuojančiu, ką galima daryti turimoje žemėje.

Paprastai save pateisinti Seimo nariai taria, kas čia tokio – užregistravau projektą, tam kad sukelti diskusiją, jei niekam nepatiks projektas bus atmestas. Bet net iki krizės tai buvo prabanga, šiandien – jau nusikaltimas, kai naudojamos mokesčių mokėtojų lėšos ir visos su teisėkūros procesu susijusios institucijos pajungiamos neparuoštiems ir laikmečiui prieštaraujantiems sprendimams svarstyti. Vietoj to, kad skirtų visą laiką ir pajėgas šiai krizei įveikti – kaip gydytojai, verslininkai ir mes, kiekvienas šiandien ieškantis sprendimų ir dirbantis šiomis ekstremaliomis sąlygomis.