E. Maslauskaitė. Ar nusipirksi žmonių regionuose?

Ar žmonėms regionuose reikia pinigų? Taip. Bet svarbu, kokį kelią pasirenka politikai.

Viena, kai žmogui užtikrinama galimybė dirbti ir užsidirbti, kai į regioną ateina investicijos. Privatus investuotojas rizikuoja savo pinigais, todėl jo sprendimai labiau pamatuoti ir ilgalaikiai. Investuotojai kuria darbo vietas, mažina darbo biržos bedarbių sąrašą, konkuruodami dėl geresnių specialistų siūlo didesnius atlyginimus. Darbuotojai, turėdami stabilesnę finansinę perspektyvą, planuoja ilgalaikius savo šeimos sprendimus, tarp kurių – ir susijusieji su būstu.

Visai kas kita, kai priimamas socialinės inžinerijos centralizuotas sprendimas – surinktus mokesčių mokėtojų pinigus pagal savo viziją nukreipti į ekonominį ar socialinį gyvenimą, taip tikintis greičiau pasiekti norimą rezultatą. Naujausia idėja skamba taip: migraciją iš regionų stabdyti mokesčių mokėtojų pinigus skiriant subsidijai jaunoms šeimoms įsigyti pirmąjį būstą ne didmiesčiuose. Jei suteikiamo kredito dydis – iki 87 tūkst. eurų, būtų skiriama 15 proc. kredito vertės subsidija (ne daugiau kaip 13,1 tūkst. eurų) pradiniam įnašui padengti. Jei gyveni Vilniuje, negalėsi pretenduoti į šią subsidiją, o jei, pavyzdžiui, Skuode ar Naisiuose, – prašom.

Šis pasiūlymas nėra jau toks nekaltas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pirma, jis iškraipo motyvaciją. Tiek politikų, tiek jaunų šeimų. Vietos politikams sukuriama iliuzija, jog jau galima mažiau rūpintis, kad jauni žmonės liktų regionuose. Juk tam, kad būtų sukuriamos darbo vietos, reikia pritraukti investuotojų, kurti palankias sąlygas verslui. Taip pat vietines valdiškas įmones daryti skaidresnes, vietoj steigiamų ar plečiamų valdiškų verslų pasitelkti privačias investicijas. Vietos valdžia turėtų padėti bendruomenėms ir investuotojams susitarti dėl naujų gamyklų statybų ar esamų plėtros, nedelsti rengiant ir tvirtinant detaliuosius planus. Valdžia turi gyventi pagal išgales, neprasiskolinti, kad galėtų pasiūlyti patrauklius mokesčių tarifus ir mažą verslo liudijimų kainą. Prižiūrėti, kad nesiautėtų verslą kontroliuojančios institucijos. Užtikrinti, kad veiktų geri vaikų darželiai, mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos, kultūros centrai. Ir nebūtinai valdiški. Tiesiog reikia sudaryti palankias sąlygas geriems specialistams dirbti, teikti kokybiškas paslaugas, kad jaunoms šeimoms nekiltų mintis, jog vaikus galima tinkamai auginti tik didmiestyje. Reikia nuveikti daug darbų, o ne tiesiog įrašyti naują biudžeto eilutę.

Iš pirmo žvilgsnio valdžios pasiūlymas subsidijuoti būsto paskolas gali pasirodyti patrauklus ir jaunoms šeimoms. Joms nebereikia svarstyti, ar dabartinė gyvenamoji vieta perspektyvi ir ar jos liks ten ilgai gyventi. 13 tūkst. eurų „dovana“ gali pasirodyti gana viliojanti nusipirkti būstą ne pagal išgales, neįvertinus nei kaip likęs tame miestelyje paskolą grąžinsi, nei kaip būstą vėliau galbūt parduosi.

Maža to, tokia valstybės investicija gali paskatinti būsto kainų augimą regionuose. Tuomet tiek verslo skatinimo iniciatyva taptų niekinė, tiek jaunos šeimos negautų naudos. Antra, toks socialinės inžinerijos sprendimas automatiškai užprogramuoja piktnaudžiavimo ir korupcijos galimybes. Ar tikrai perkantieji būstą būtų apsisprendę likti savo miestelyje? O gal jie pasinaudotų subsidija ir jau kitais metais išvyktų į didmiestį ar kitą šalį? O jei šeima dirba sezoninį darbą užsienyje ir gyvena Lietuvos miestelyje? Kursime šių naujų šeimų darbdavių registrą, seksime juos? Neleisime išvykti, kol negrąžins subsidijos? Kuo painesnė ir absurdiškesnė sistema, tuo daugiau sukuriama kelių ją apeiti, tuo daugiau piliečių tampa „nusikaltėliais“.

Trečia ir bene svarbiausia – toks sprendimas tiesiog neteisingas kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Šeimų, kurios gyvena didmiesčiuose ir neišgali įsigyti būsto. Regionuose įsikūrusių jaunų šeimų, kurios jau turi pirmą būstą ir nori jį pasikeisti į erdvesnį ar patogesnį, nes pagausėjo šeima. Regionuose gyvenančių jaunų šeimų, kurios neseniai įsigijo būstą ir turės mokėti didesnę paskolą bankams, nes valdiškas Kalėdų Senelis tada dar „nemokamų“ pinigų nedalijo. Nejaunų šeimų, kurios galbūt yra kur kas neturtingesnės už jaunas šeimas, bet ieškodamos būsto rinkoje turės konkuruoti su tomis, kurios dar turės 5 tūkst. ar 13 tūkst. eurų dovanėlę. Nemokamų pietų nebūna. Kiekviena dovana reiškia, kad už ją sumokame patys. Kiekvienas mūsų ir taip vien už valstybės skolos palūkanas kasmet mokame po 200 eurų, o visi kartu – 570 mln. eurų. Ar įgyvendinant tokias iniciatyvas įmanoma sumažinti skolą ir mokesčius?

Kaip gera dalyti ne savo pinigus ir puoselėti Naujųjų Vasiukų-Naisių vizijas, kai sunkius ir nepatogius darbus pastumi į šalį… Juk reikėtų imtis esminių sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos sričių reformų. Šios sritys reikalauja dviejų trečdalių mokesčių mokėtojų pinigų, bet kokybės neužtikrina. Būtina išsamiai tikrinti, kur ir kaip panaudojami mūsų sumokėti mokesčiai, tvarkyti biurokratiją, kad ji padėtų, o ne trukdytų. Yra ką veikti. Kada žmonės norės gyventi regionuose? Tik tada, kai matys perspektyvą, kai bus darbo, galimybė uždirbti, kokybiškai gyventi.