Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) įsitikinimu, lanksčiau reguliuoti darbo laiką visoje Europos Sąjungoje (ES) nenorima ne dėl socialinės gerovės idealų, o dėl akivaizdžios baimės patirti konkurenciją iš Didžiosios Britanijos ir naujųjų narių, įgyvendinančių liberalesnę ekonominę politiką. Instituto nuomone, Lietuvos valdžia, drausdama savo darbuotojams ir įmonėms dirbti lanksčiau, griauna šalies konkurencingumo pagrindus ir prielaidas žmonių gerovei augti.
Šiuo metu Europa sprendžia esminį klausimą – ar siekti didesnio konkurencingumo ir dinamiškesnės bei atviresnės bendrosios rinkos, ar pasiduoti kairuoliškam didžiųjų valstybių spaudimui varžyti darbuotojų ir darbdavių galimybę tartis ir lanksčiau veikti globalioje erdvėje. Pačios nedirbdamos daugiau nei 48 valandas per savaitę, Prancūzija, Italija ir Ispanija blokuoja naujųjų valstybių galimybes nustatyti liberalesnius darbo santykių reguliavimus.
LLRI teigimu, laisvesnis darbo laiko reguliavimas yra konkurencingumo augimo ir stiprinimo garantas. Šalims narėms tai yra galimybė konkuruoti siūlant patrauklesnes darbo rinkos sąlygas. Pasaulio mastu ES kaip regionas taip pat įgytų konkurencinį pranašumą, o beveik perpus skurdesnės naujosios ES valstybės taip galėtų kelti gyvenimo lygį, kurį senoji Europa pasiekė per 50 metų.
Anot instituto ekspertų, Lietuva privalo rinktis laisvesnį darbo laiko reguliavimą, nes tai yra būdas Lietuvoje gyvenantiems darbuotojams ir įmonėms prisitaikyti prie globalios ekonomikos iššūkių. Lanksčios darbo sąlygos yra svarbi prielaida, kad Lietuvoje atsirastų Vyriausybės geidžiamos aukštosios technologijos ir žiniomis paremta ekonomika. Šiandienis darbo laiko reguliavimas pritaikytas konvejerinei gamybai, o ne žinių ekonomikai. Be to, darbo laiko reguliavimas apskritai nėra tinkamas darbo matavimo vienetas ekonomikai keičiantis iš industrinės į technologijomis paremtą žinių ekonomiką.
LLRI atkreipia dėmesį, jog darbo laiko reguliavimas Lietuvoje yra pernelyg sudėtingas. Pavyzdžiui, ES direktyva, dėl kurios šiuo metu vyksta diskusijos, reglamentuodama bendruosius darbo laiko aspektus apsiriboja 3 pagrindinėmis taisyklėmis. Ji nustato būtiną poilsį per parą (11 val.), maksimalią savaitės trukmę (48 val.), per 7 dienų savaitę 24 valandų nepertraukiamą poilsį. Tuo tarpu Lietuvos Darbo kodeksas tam skiria net 9 sunkiai interpretuojamas teisės normas. Nesusišnekėjimai dėl Lietuvos pozicijos ir atskirų socialinių partnerių pareiškimų reiškia pirmiausia tai, kad sistema ir reguliavimas per sudėtingi. Tai leidžia interpretacijas ne tik viešojoje erdvėje, bet ir tiesiogiai darbdaviui aiškinantis, kaip nepažeisti įstatymų.
Sudėtingas ir griežtas darbo santykių ir laiko reguliavimas smukdo Lietuvos reitingus tarptautiniu mastu ir aiškiai byloja apie prastą situaciją šioje srityje. Pavyzdžiui, Pasaulio banko 2007 metų tyrimas „Doing business“ Lietuvai skyrė 16 vietą už bendras ekonomines sąlygas ir tik 119 už darbo santykių reguliavimą. Darbo santykių liberalizavimas bent iki Čekijos (45 vieta) ar Lenkijos (49 vieta) lygio yra sąlygiškai paprasta priemonė Vyriausybei pagerinti Lietuvos verslo sąlygas ir tarptautinį vertinimą.
LLRI primena, kad reprezentatyvios apklausos rodo, jog darbuotojai yra pasirengę ir norėtų legaliai dirbti viršvalandžius. 2006 m. atlikos Lietuvos darbuotojų apklausos duomenimis, kas trečias darbuotojas mano dirbąs viršvalandžius, už kuriuos jam nemokama. Keturi iš penkių dirbančių Lietuvos gyventojų (80,8 proc.) sutiktų dirbti viršvalandžius ir už tai gauti papildomą atlygį.
