Antrasis šių metų ketvirtis nedarbo statistikos atžvilgiu buvo išskirtinis. Statistikos departamentas neseniai paskelbė, jog gyventojų užimtumo apklausos duomenimis antrąjį šių metų ketvirtį bedarbių skaičius siekė 297 tūkstančius. Tuo tarpu Darbo biržos duomenimis antrąjį šių metų ketvirtį bedarbių vidutiniškai Lietuvoje buvo užregistruota 324 tūkstančiai, t.y. 27 tūkstančiais daugiau.
Nagrinėjant ne tik šio ketvirčio duomenis, tačiau bedarbių skaičiaus kitimą nuo pat 2003 m. galima atrasti statistiškai reikšmingą ryšį tarp nedarbo lygio šalyje bei skirtumo tarp Statistikos departamento bei Darbo biržos skelbiamų duomenų apie bedarbių skaičių. 2003-2006 m., kuomet nedarbo lygis Lietuvoje po truputį mažėjo, Statistikos departamento skelbiamas bedarbių skaičius smarkiai (vidutiniškai 32 tūkstančiais) lenkė Darbo biržos skelbiamą skaičių. Be to, šiuo laikotarpiu mažėjant nedarbui, skirtumas tarp skirtingų institucijų statistikos taip pat po truputį mažėjo, kol galiausiai visiškai ištirpo 2007 m. – 2008 m. I pusėje. Šiuo laikotarpiu ekonomikai sparčiai augant Lietuvoje buvo mažiausias nedarbo lygis per visą nagrinėjamą laikotarpį (2003-2010 m.), jis vidutiniškai siekė vos 4,4 proc. Taigi, nedarbui pasiekus rekordines žemumas beveik išnyko ir skirtumas tarp Statistikos departamento bei Nedarbo biržos skelbiamų bedarbių skaičiaus. Situacija vėl ėmė keistis nedarbo lygiui pradėjus sparčiai augti 2008 m. antroje pusėje – 2009 m. pirmoje pusėje. Šiuo laikotarpiu Statistikos departamento skelbiamas bedarbių skaičius vėl ėmė ženkliai lenkti Darbo biržos skelbiamą skaičių panašiu dydžiu kaip ir 2003-2006 m. laikotarpiu (38 tūkstančiais). Taigi, tendencija tokia: kuo didesnis nedarbo lygis šalyje, tuo labiau nesutampa Statistikos departamento ir Darbo biržos duomenys apie bedarbių skaičių šalyje.
Ką galėtų rodyti ryšys tarp nedarbo lygio šalyje bei skirtumo tarp Statistikos departamento bei Darbo biržos skelbiamo bedarbių skaičiaus? Statistikos departamentas bedarbius, nedarbo lygį, užimtumą ir kitus rodiklius skaičiuoja remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis. Gyventojų užimtumo tyrimas yra kas ketvirtį atliekama gyventojų apklausa. Šiame tyrime bedarbiais laikomi žmonės, kurie 1) tiriamą savaitę neturėjo apmokamo darbo (taip pat nebuvo priskiriami dirbančių sau grupei), 2) gali artimiausiu metu (per dvi savaites) pradėti dirbti ir 3) aktyviai ieško darbo paskutines keturias savaites. Tuo tarpu Darbo birža bedarbių skaičių skelbia remdamasi faktiškai užsiregistravusiais bedarbiais. Taigi, jau iš duomenų rinkimo būdo galima nuspėti, kodėl tokie skirtingi dažnai būna Statistikos departamento ir Darbo biržos skelbiami darbo neturinčių žmonių skaičiai: ne visi darbo faktiškai neturintys žmonės registruojasi Darbo biržoje. Taip gali nutikti tais atvejais, kuomet darbo neturintis žmogus nesitiki iš Darbo biržos gauti naudos ir todėl joje nesiregistruoja, ypač kai darbo žmogus neturi ilgiau nei pusę metų ir nebegali gauti nedarbo socialinio draudimo išmokos. Šią hipotezę patvirtina ir ilgalaikio nedarbo statistika: mažėjant ilgalaikiam nedarbo lygiui šalyje (o ir bedarbių, neturinčių motyvacijos registruotis Darbo biržoje skaičiui) mažėjo ir skirtumas tarp Statistikos departamento ir Darbo biržos skelbiamo bedarbių skaičiaus.
Tad kuo ypatingas yra 2010 m. II ketvirtis? Tuo, jog tai yra pirmasis ketvirtis nuo pat 2003 m. (nuo šių metų Lietuvos darbo birža skelbia bedarbių skaičių), kuomet Darbo biržos skelbiamas darbo neturinčių žmonių skaičius smarkiai pralenkė Statistikos departamento bedarbių skaičiaus duomenis (27 tūkstančiais). Tai, kodėl , kodėl prisiregistravusių bedarbių yra daug daugiau nei skelbia Statistikos departamentas, tikriausiai geriausia gali paaiškinti nelegalus darbas. Registravimasis darbo biržoje dažniausiai siejamas ne su darbo paieška, o su nedarbo išmokomis, galimybe nemokėti privalomojo sveikatos draudimo bei kitomis privilegijomis. O tai skatina nelegalų darbą. Nelegalus darbas galbūt ir nėra nauja žinia, bet 2010 m. II ketvirtis ypatingas tuo, jog nelegalų darbą „užregistravo“ oficialiojoje statistikoje.
