V.Žukauskas. Kas auga sparčiau – pelnas ar atlyginimai?

Vienas iš argumentų, kuriuos naudoja pasisakantieji už minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimą yra tas, jog įmonių pelnai Lietuvoje atsistatė į prieš krizę buvusį lygį, o darbo užmokestis – ne. Anot MMA šalininkų, tokia situacija yra nepriimtina, todėl reikia įmones priversti „pasidalinti“ su darbuotojais, o tai ir padėtų padaryti MMA kėlimas. Panagrinėkime, ar šis argumentas yra pagrįstas?

Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. Lietuvos įmonės gavo 7 mlrd. Lt grynojo pelno, o darbuotojams buvo išmokėta 42 mlrd. Lt darbo užmokesčio (kartu su mokesčiais). Lyginant su prieškriziniu 2005-2008 m. laikotarpiu, įmonių metinis grynasis pelnas 2011 m. buvo 24 proc. mažesnis, odarbo užmokesčio fondas – 7 proc. didesnis nei vidutiniškai 2005-2008 m. laikotarpiu. Panaši tendencija ir lyginant 2005-2008 m. laikotarpį su 2012 m. I pusmečiu – darbo užmokesčio fondas didėjo 19 proc., pelnas – mažėjo 1 proc. Taigi, teiginys, kad įmonių pelnai augo sparčiau nei darbo užmokestis – yra faktiškai klaidingas.

 

Antra, net jei įmonių pelnai būtų atsistatę sparčiau nei darbo užmokestis, tai nereikštų, kad kažkas yra netvarkoje. Verslas yra daug rizikingesnė veikla už darbo santykius, o didesnė rizika rinkoje atlyginama daugiau, kitaip jos niekas nesiims.
Rinkoje veikiančių įmonių savininkams pelno niekas negarantuoja. Imdamasis naujo projekto ir investuodamas savo pinigus verslininkas niekada nežino – projektas bus sėkmingas ar nuostolingas. Verslininkas ne tik gali neuždirbti, bet ir prarasti investuotus pinigus.
Tuo tarpu samdomas darbuotojas verslo rizikos niekada neprisiima, jis nerizikuoja investuotu kapitalu, jo darbo užmokestis yra numatytas darbo sutartyje ir yra santykinai pastovus. Samdomas darbuotojas gali prarasti darbo vietą, tačiau jo pajamos niekada nebus mažesnės nei 0, t.y. jis nepatirs nuostolio.
Taigi, pajamos iš darbo užmokesčio ir pajamos iš verslo yra ekonomiškai skirtingos. Net ir patys politikai sutinka, kad darbo užmokesčio stabilumas yra gėrybė, socialinės gerovės atspindys. O pelną įmonės turi uždirbti tik tuomet, jei turi paklausą, sugeba tinkamai patenkinti vartotojų poreikius.
Dėl skirtingos rizikos darbo užmokestis neauga taip greitai kaip pelnas ekonomikos pakilimo laikotarpiu ir nekrenta lėčiau ekonomikai smunkant. Tai patvirtina ir statistikos duomenys. 2005-2008 m. Lietuvos įmonės uždirbo 9 mlrd. Lt grynojo pelno per metus, o 2009 m. jos patyrė 7 mlrd. Lt nuostolį. Tuo tarpu darbo užmokesčio fondas 2009 m. mažėjo tik 17 proc. Taigi, net jei Lietuvos įmonių pelnas ir būtų po krizės atsistatęs sparčiau, tai nerodytų nei menamo verslininkų godumo, nei išnaudojamų įmonių darbuotojų, nei poreikio didinti MMA.
Ir pabaigai – ar esate girdėję teiginį, jog pagrindinė verslininkų yda yra ta, kad jie siekia tik pelno ir nieko daugiau? Nesileisiu į analizę, kokia yra verslininkų veiklos motyvacija, tačiau siekdami pelno 2011 m. verslininkai išmokėjo 42 mlrd. Lt atlyginimų, t.y. 6 kartus daugiau, nei patys uždirbo.