Stebint Trišalės tarybos posėdžius ir viešąsias diskusijas apie darbo santykių reguliavimą atrodo, kad socialiniai partneriai pamiršta aikštėje esantį ketvirtą žaidėją – bedarbius. Socialinio dialogo dalyviai – dirbančiųjų atstovai, valdžios institucijos ir darbdaviai – kiekvienas turi savo nuostatas dėl darbo santykių ir pagal jas dėlioja savo derybinius argumentus. Valstybė siūlo reguliavimą ir iš jo kylančius barjerus patekti į darbo rinką. Profsąjungos siekia jau dirbančiųjų neliečiamumo. Darbdaviai skėsčioja rankomis, stovėdami tarp anų dviejų, ir rodo į verslo poreikius. Šiame trišaliame dialoge nėra darbo neturinčių, bet jo ieškančių žmonių balso.
Jei svarstant Darbo kodekso pakeitimus Trišalėje taryboje būtų leista dalyvauti bedarbių atstovams, ko jie paprašytų? Kalbame apie tuos žmones, kurie nori pasinaudoti savo konstitucine teise laisvai pasirinkti darbą, o ne tuos, kurie išnaudoja valstybės suteiktą teisę į įvairias išmokas ir linkę rinktis ilgai trunkantį nedarbą. Darbo ieškantis žmogus pirmiausia, turbūt, pareikalautų galimybės dirbti, užsidirbti, įgyti ar kelti kvalifikaciją, savirealizacijos ar viso šio paketo kartu.
Valdžios atstovai šiai neatstovaujamai ketvirtajai socialinio dialogo šaliai gali pasiūlyti nei daug, nei mažai – darbo rinkos reguliavimą. Tai yra taisykles, kurios konkrečiai nurodys, kiek žmogus galės dirbti, dėl ko galės su darbdaviu susitarti pats, o ką privalės daryti tiksliai taip, kaip jam jau numatė įstatymas. Ir dar valdžia iškilmingai pareikštų, kad kai jau turės darbą, neleis jo lengvai atleisti, parūpins 28 kalendorines dienas apmokamų atostogų ir kitaip saugos jį ir globos. Tiesiog rojus! Bet tik iš pirmo žvilgsnio, nes darbo ieškantis žmogus pasakys, kad visi šie reguliavimai jam niekaip nepadeda patekti į darbo rinką. Priešingai – atima jo konkurencingumą, nes jis negali individualiai susitarti dėl savo poilsio laiko (gal dvejus metus ieškojęs darbo, jis nebenori greitai atostogauti?) ar kitokių įspėjimo apie atleidimą terminų ar išmokų. Taip būtų grįžtama prie pirmojo diskusijos klausimo, kaip bedarbiui patekti į darbo rinką ir ką jis gali pasiūlyti, kad ten būtų priimtas.
Pirmasis bedarbio pasiūlymas tikriausiai būtų darbo valandos. Tačiau galimybės susitarti dėl darbo ir poilsio laiko – ribotos. Valstybė jau yra nusprendusi, kad galima dirbti tik 40 valandų per savaitę, 8 valandas per dieną. Antrasis siūlymas – bedarbis sutiktų dirbti laikinai. Deja, norint sudaryti terminuotas sutartis reikalaujama „objektyvių priežasčių“. Mat, pagal įstatymą, žmogaus noras dirbti nėra pakankamai objektyvi priežastis leisti tai daryti ir iš anksto neprieštarauti susitarimui dėl darbo santykių.
Tokie ir panašūs pasiūlymai keltų siaubą kitam socialinio dialogo dalyviui – profesinėms darbuotojų sąjungoms. Jos išrėžtų tiesiai į akis, kad kėsinamasi į saugumą. Jau dirbančiųjų saugumą. Juk profesinės darbuotojų sąjungos besąlygiškai siekia, kad darbo rinkoje jau esantys žmonės liktų darbo vietose. Darbuotojų neliečiamybė yra pagrindinis šio Trišalės tarybos nario diskusijų leitmotyvas. Tad jos siekia, kad bet kokie laiko ir verslo sąlygų pokyčiai aplenktų dirbančiuosius. Todėl profesinės sąjungos ir bedarbiai niekada neras bendros kalbos. Pastarieji yra jau dirbančių asmenų konkurentai, o konkurencija reiškia dinamiką ir lankstumą, kam profesinės sąjungos iš esmės prieštarauja.
Praradęs kantrybę diskutuoti su šiais dviem, bedarbis atsisuktų į vienintelę likusią viltį – darbdavį. Tačiau sukurti darbo vietą – ne smėlio pilį pastatyti. Prieš to imdamasis darbdavys turi atsakyti į sunkius klausimus: ar rinkos sąlygos nepasikeis į bloga ir įdarbinęs naują žmogų turės jam darbo? Ir apskritai, ar naujai priimtas darbuotojas turės tinkamas savybes ir pateisins lūkesčius? Jei nesugebės įvertinti šios rizikos, dabartinis Darbo kodekso reguliavimas jį stipriai finansiškai nubaus. Kadangi darbdavys gali pasiūlyti tik tiek, kiek jam leidžia valstybės reguliavimas ir jau dirbančiuosius saugančios profesinės sąjungos, nauji darbo santykiai dažniausiai net nepradedami.
Pastaruosius kelis mėnesius trukusios diskusijos dėl darbo santykių reguliavimo Trišalėje taryboje taip ir neišjudino Darbo kodekso sienų. Daugiau buvo linkstama jas dailinti ir storinti, dėl ko bedarbių pozicijos taptų dar labiau nematomos. Šiuo metu socialiniame dialoge dėl darbo reguliavimo klausimų nedalyvauja ketvirtasis narys. Todėl darbo ieškančiam žmogui neužtenka tik noro dirbti. Jis priverstas pats įveikti įstatymų barjerus ir rasti, kaip tapti konkurencingam. O kai barjerai tampa neįveikiami, ar verta stebėtis ir piktintis, kad vieni renkasi pašalpas, o kiti – šešėlį.
