Darbas dar nereiškia gerovės?
Turbūt visi sutiksime su mintimi, kad geriau gyvensime tuomet, kai geriau dirbsime. Šis teiginys puikiai iliustruoja tiesioginę darbo ir gerovės sąsają. Darbas – žmogaus veikla, siekiant kurti gėrybes. Ši taisyklė turi nedaug išimčių, tačiau jų vis dėlto pasitaiko. Pavyzdžiui, pildyti daugybę ataskaitų įvairioms valdžios instancijoms – taip pat darbas, tačiau ar jo rezultatai duoda kokią nors naudą žmonėms? Greičiau atvirkščiai – gaištamas laikas, per kurį būtų galima sukurti papildomą kiekį produktų ar paslaugų. Valdžia, žlugdydama kuo nors jai neįtikusios įmonės verslą taip pat „dirba“, tačiau šis darbas ne tik nieko nesukuria, bet ir griauna.
Laukiami darbo rezultatai gali būti nepasiekiami dėl daugelio priežasčių. Apmaudžiausios iš jų ne tos, kurios kyla dėl ribotų žmogaus galimybių ar objektyvaus mus supančio pasaulio. Didžiausias kliūtis darbo ir gerovės ryšiui daro valdžia – nustatydama apribojimus, draudimus ar bet kokiais būdais kreipdama žmogaus pastangas ne ten, kur naudinga jam pačiam ir kitiems žmonėms. Norint šias kliūtis pašalinti darbo ir kitų santykių reglamentavimo politika negali ir neturi siekti kažko dirbtinai rožinio. Daugiausia, ką gali ir privalo padaryti valdžia – netrukdyti žmonėms sukurti tai, ką jie gali sukurti.
Kad šis principas būtų įgyvendintas, pirmiausia būtina apsispręsti, ar iš tikro to norime. Atsakymas „taip“ reikš, kad pasitikime žmonėmis ir jų galiomis, tikime, kad, siekdami pelno, žmonės padarys kitiems daugiau gero, nei vadovaujant valdžiai. Tačiau rimtai nusprendus pasitikėti žmogumi iškils kita problema – kaip pereiti nuo dabartinės sistemos prie norimos – ką ir kaip konkrečiai reikia keisti.
Mitai apie darbą ir jo reguliavimą
Prieš aptariant pasiūlymus dėl darbo politikos ir darbo reglamentavimo tobulinimo, būtina išsiaiškinti kai kuriuos esminius su darbu susijusius dalykus. Pirma, darbą visuomet atlieka žmonės. Šis iš pažiūros toks paprastas faktas dažnai užmirštamas. Teigiama, kad „Lietuva pagamino“, dėkojama premjerui ir prezidentui už dalybą darbo vaisių, kuriuos sukūrė visai ne jie. Atrodo, pamirštama, kad tikrieji visų gėrybių kūrėjai yra žmonės, o ne Lietuva ar jos valdžia.
Antra, žmonės sugeba skirtingus darbus atlikti skirtingai. Be to, dalį darbų galima atlikti tik bendromis daugelio žmonių pastangomis. Dėl to žmonės mainosi – tiek savo darbo rezultatais, tiek savo darbu kaip gėrybių šaltiniu. Poezijoje darbas gali būti įkvėpimo šaltinis, tačiau realiame gyvenime tai – mainų objektas. Mainai vyksta įvairiausiais būdais, tačiau už visų jų slypi visų gėrybių šaltinis – žmogaus darbas. Susitarimai, kuomet viena šalis naudoja kitos šalies darbą, gali būti įvairaus teisinio pobūdžio: darbo, rangos, atstovavimo, autorinė ar kita sutartis. Santykiai, įforminami darbo sutartimi turi savą specifiką (darbo laikas, nuolatinis darbo pobūdis, apibrėžtos darbo funkcijos, darbo vieta ir pan.). Žinoma, reikalaujant darbo sutartimis įforminti visai kito pobūdžio santykius (kaip tik to įstatymai reikalauja dabar), ir vienų, ir kitų santykių specifika iškreipiama. Jei besąlygiškai laikysimės tokių įstatymų raidės, prieisime iki absurdiškų situacijų, kuomet įmonės vairuotojas nebegali pakeisti elektros lemputės, sekretorė – palaistyti gėlių, jei tai nenumatyta darbo sutartyje, kaimynai – susitarti dėl talkos, vaikų namų auklėtiniai – pasikloti lovos ir taip toliau. Gyvenime, žinoma, įstatymai taip absurdiškai netaikomi, tačiau problema išlieka, ir ne tokiais akivaizdžiais atvejais valdžios institucijų gali būti nenuspėjama. Darbo sutarties primetimas sutapatina darbo santykius kaip teisinių santykių rūšį su žmogaus darbu fizine prasme ir siekia privačius žmonių santykius paversti tik mokesčių administravimo sistemos elementu.
Trečia, darbo santykių reglamentavimas tiek kitose valstybėse, tiek Lietuvoje remiasi tam tikrais principais, kuriuos suderinti yra labai sunku ir apskritai vargu ar įmanoma. Pirmiausia, darbo teisėje egzistuoja bendri sutarčių laisvės, šalių lygybės principai, ir principas, kad „sutartis turi būti vykdoma“. Tačiau, antra vertus, darbo santykių reglamentavimo esmė yra bandymas šiuos tūkstantmečių patikrintus privatinėje teisėje viešpataujančius principus „patobulinti“. Šalių lygybę pakeičia darbuotojo gynimas, sutarčių laisvę – jos suvaržymas, o sutarties vykdymo privalomumą į užkulisius nustumia įvairūs reguliavimų prielipai.
Vienas iš iliustratyviausių tradicinių principų paneigimo pavyzdžių – profesinių sąjungų padėtis. Ją galime drąsiai pavadinti privilegijuota. Pirma, darbdavys ne gali, o privalo susitarti su profsąjunga (dėl kolektyvinės sutarties). Antra, nesusitarus, profsąjunga gali išduoti „leidimą“ nesilaikyti sudarytos darbo sutarties – streikuoti. Trečia, profsąjungos sudaryta sutartis galioja ne tik jai, ir net ne tik jos nariams, bet visiems kitiems darbuotojams, kurie nieko bendro su profsąjunga neturi. Ir pagaliau ketvirta, net narystė profsąjungose ar panašiose dariniuose kai kuriose valstybėse neretai „įteisinama“ kaip privaloma.
Pažvelkime, kokios viso to pasekmės: darbuotojų interesai neatstovaujami, darbo santykiai suvaržomi, profsąjunga tampa „garantuotu verslu“, klesti lobizmas ir nuskriaustųjų ignoravimas. Nors papildomų teisių ir privilegijų suteikimą profsąjungoms dažnai bandoma grįsti gerais norais, reikia žiūrėti tiesai į akis – jos yra nepagrįstos, diskriminuojančios ir naudingos tik pačioms profsąjungoms.
Geri norai taipogi paskatino imtis ir kitų priemonių: reguliuoti atlyginimus, darbo laiką, atostogas, darbų saugą, užsieniečių ar nepilnamečių darbą, riboti terminuotas darbo sutartis ir nustatyti kitus suvaržymus.
Panagrinėkime minimalaus atlygio pavyzdį. Minimalaus atlygio reikalavimas paremtas mitu, jog toks reguliavimas yra panacėja nuo darbdavių savivalės ir kad padidinus minimalų darbo užmokestį jis tiesiog padidės, o jokių neigiamų pasekmių nebus. Šį mitą puoselėja ir profsąjungos, nes joms reikia už kažką „kovoti“, ir valdžia, nes jai reikia kažkuo „pasigirti“ (o direktyvomis padidinti minimalų darbo užmokestį nėra sunku). Tačiau tikrosios darbo užmokesčio reguliavimo pasekmės yra absoliučiai neįvertinamos. O jos – skaudžios. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog tie, kieno darbas vertas mažiau, apskritai neturės galimybės rasti legalaus darbo, todėl bedarbiai liks be darbo, dirbantieji jį praras, nebus sukurtos gėrybės, skurstantieji toliau skurs, o biudžeto lėšos bus švaistomos pašalpoms.
Dereguliavimo priešininkams, neatsižvelgiantiems į minėtus argumentus, patartina pasidairyti po Lietuvą. Yra daugybė žmonių, kurie, nepaisant visų įmanomų reguliavimų, uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis, arba nepaisant visų kontrolių, priversti dirbti ilgiau, kad uždirbtų nustatytus atlygius. Jų pasirinkimo galimybė siaura – arba likti „nelegalais“ ir turėti bent menką pajamų šaltinį, arba gyventi „teisėtai“, tačiau dar labiau skurstant ir mintant iš valdiškų pašalpų. Ką jau kalbėti apie privalomo minimalaus atlyginimo žalą tais atvejais, kai visi asmens ir subjekto, kuriam dirbama, santykiai atitinka darbo sutarties apibrėžimą, tačiau dirbama iš altruistinių paskatų – visiškai nesiekiant gauti materialaus atlygio, arba tais atvejais, kai darbuotojas dirba tam, kad, pavyzdžiui, išmoktų amato gudrybių.
Deja, vargu ar dėl minimalaus atlygio atsisakymo Lietuvoje greitai bus skelbiamas referendumas, o juo labiau – balsuojama prieš jo eilinį pakėlimą, kaip kad vyksta nemažoje dalyje „sureguliuotų“, tačiau bent jau demokratiškų visuomenių. Lietuvoje šis esminės svarbos klausimas paliekamas spręsti vyriausybei, o iš tikro jį nulemia profsąjungų bei dalies darbdavių sandėriai.
Kokia išeitis iš padėties?
Taigi, kokia gali būti išeitis iš dabar susiklosčiusios padėties? Keistinų vietų darbo politikoje ir reglamentavime atrasime labai daug – tai tiek aukščiau paminėtų ydų taisymas, tiek esminis darbo teisės tobulinimas (jo principai buvo pristatyti praėjusiame „Laisvosios rinkos“ numeryje). Tačiau svarbiausia yra pakeisti požiūrį į darbo santykių reguliavimą. Nežiūrėkime į darbo reguliavimus kaip į šventąją karvę. Juos taip pat galima analizuoti tikslingumo požiūriu, galima įvertinti ir jų pasekmes, ir kaštus. O tai padarę, neišvengiamai prieisime išvados, kad darbo santykių reguliavimus reikia mažinti.
