Pozicija. Dėl Darbo kodekso pataisų (XIP-3780)

LLRI nepritaria siūlymui susieti MMA dydį su statistiniu vidutiniu darbo užmokesčiu.

Šiuo projektu siūloma alternatyvi MMA nustatymo tvarka, kuri būtų taikoma, kai Trišalė taryba nepateikia Vyriausybei savo pasiūlymo. MMA dydis būtų nustatomas pagal Statistikos departamento pateiktus duomenis, t. y. MMA negalėtų būti mažesnė „kaip pusė praėjusių metų vidutinio atlyginimo dydžio“. MMA dydžio susiejimas su statistiniu vidutiniu darbo užmokesčiu sukurs mechanizmą, kuris užprogramuos reguliarų MMA didėjimą. LLRI atkreipia dėmesį, kad vidutinio darbo užmokesčio padidėjimas nebūtinai reiškia, kad žmonės pradeda gauti didesnes pajamas. Dėl didėjančios MMA dalis darbuotojų praranda darbą ar pradeda dirbti nelegaliai ir gauna mažesnį darbo užmokestį nei MMA. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad statistinis vidurkis neatspindi visų darbo vietų ir neapima visų įmonių finansinės situacijos. LLRI nuomone, tinkamas ekonominis sprendimas yra sumažinti MMA arba visai nenustatyti fiksuojamo MMA dydžio. Darbo rinkoje atsirastų daugiau matomų darbų, kurių šiandien tiesiog nėra arba jie nudirbami nelegaliai. Todėl institutas siūlo nepritarti šioms Darbo kodekso pataisoms.

Toliau – LLRI pastabos ir argumentai, kurie buvo pateikti Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetui, biudžeto ir finansų komitetui.

***
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Darbo kodekso 187 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.

Dėl reguliaraus minimalios mėnesinės algos didėjimo

Projektu siūloma įtvirtinti papildomą minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) nustatymo principą. Šiuo metu minimalųjį valandinį atlygį ir MMA nustato Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu. Patvirtinus projektą, įsigaliotų alternatyvi tvarka, taikoma, kai Trišalė taryba nepateikia Vyriausybei pasiūlymo. MMA dydis būtų nustatomas pagal Statistikos departamento pateiktus duomenis, t. y. MMA negalėtų būti mažesnė „kaip pusė praėjusių metų vidutinio atlyginimo dydžio“.

MMA dydžio susiejimas su statistiniu vidutiniu darbo užmokesčiu sukurs mechanizmą, kuris užprogramuos reguliarų MMA didėjimą. Statistikos departamento skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis priklauso nuo šalyje nustatomos MMA. Dėl tokios dydžių priklausomybės padidinus MMA automatiškai statistiškai auga ir vidutinis šalies darbo užmokestis.

Atkreipiame dėmesį, kad vidutinio darbo užmokesčio padidėjimas nebūtinai reiškia, kad žmonės pradeda gauti didesnes pajamas. Dėl didėjančios MMA dalis darbuotojų praranda darbą ar pradeda dirbti nelegaliai ir gauna mažesnį darbo užmokestį nei MMA. Tačiau oficialioji statistika nefiksuoja nelegalių darbo vietų, todėl MMA augimas, galimai padidindamas šešėlį, sukelia statistinį vidutinio darbo užmokesčio augimo efektą, o dėl to automatiškai padidėtų ir MMA. Taigi siūlymas susieti MMA dydį su vidutiniu darbo užmokesčiu reiškia spiralinį, užprogramuotą MMA didėjimą (didinamas MMA sukeltų statistinį vidutinio darbo užmokesčio didėjimą, o pastarasis reikštų didinamą MMA ir t. t.), neatspindintį realiai gaunamų žmonių pajamų.

Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad statistinis vidurkis neatspindi visų darbo vietų ir neapima visų įmonių finansinės situacijos. Į vidutinio darbo užmokesčio statistiką neįtraukiamas darbo užmokestis iš nelegalaus darbo, vokelyje už darbą gaunama pajamų dalis. Be to, jei vienose įmonėse darbo užmokestis kyla, kitos gali neturėti galimybių skirti daugiau lėšų darbuotojų atlyginimams. Tokia skaičiavimo metodika taip pat eliminuotų didžiulius skirtumus, esančius tarp regionų ir konkrečių ūkio sektorių darbo užmokesčių. Todėl statistinis vidutinis darbo užmokesčio dydis negali būti laikomas kaip atspindintis realią ekonominę situaciją ir tinkamą MMA dydį.

Dėl minimalios mėnesinės algos santykio su vidutiniu darbo užmokesčiu

Projekto autoriai teigia, kad įtvirtinus principą, kad MMA negali būti mažesnė kaip 50 proc. Statistikos departamento paskelbto vidutinio atlyginimo dydžio, MMA atitiktų Europos Sąjungos šalių standartus.

Atkreipiame dėmesį, kad siekiama proporcija – ne mažiau kaip 50 proc. Statistikos departamento paskelbto vidutinio darbo užmokesčio – kaip MMA dydis yra nepagrįstai didelis. Praktikoje MMA Europos Sąjungoje sudaro nuo 30 iki 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Lietuvoje santykinė MMA 2010 m. siekė 42 proc.. Tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, JAV, Estija, Lenkija, Kroatija, Bulgarija turi santykinai mažesnę MMA nei Lietuva (Šaltinis: Eurostat). Tik nedaugelyje valstybių MMA santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu peržengia 40-45 proc. ribą.

MMA santykis su vidutinėmis žmonių pajamomis, t. y. kiek procentų vidutinio darbo užmokesčio sudaro minimali alga, parodo daug realesnį MMA perkamosios galios ir jos vietos visoje darbo užmokesčio struktūroje vaizdą nei MMA vertinimas pagal nominalų dydį, t. y. dydį litais ar eurais. Lietuvoje nustatytas MMA yra nedidelis, palyginti su Europos Sąjungos valstybių absoliučiu dydžiu, tačiau vertinant MMA santykį su vidutiniu šalies darbo užmokesčiu, Lietuva lenkia daugelį Europos Sąjungos valstybių.

Dėl minimalios mėnesinės algos dydžio nustatymo

MMA nustatymas yra darbo jėgos kainos reguliavimas. Darbo jėgai, kaip ir bet kuriai prekei rinkoje, galioja ekonomikos dėsniai. Jei prekė kainuoja brangiau, žmonės stengiasi mažiau tos prekės pirkti. Šis dėsnis galioja ne tik vartotojams, perkantiems kasdienes prekes, bet ir įmonėms, perkančioms darbo jėgą.

Nepagrįstas Projekto autorių tvirtinimas, kad Projektas padidins legalaus verslo dalį, mažins šešėlinę ekonomiką ir pagyvins ekonomiką. Pirmiausia, MMA didinimas visiškai nekeičia motyvacijos mokėti legaliai tos sumos, kuri yra didesnė už naujai padidintą MMA. Priešingai, didesnė MMA dėl išaugusios mokestinės naštos darbdaviui gali lemti ne dalies, bet viso atlyginimo mokėjimą vokelyje. Dėl padidėjusio MMA ir aukšto darbo jėgos apmokestinimo dar sumažėtų paskatos kurti naujas legalias darbo vietas.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad daugiau nei 20 proc. (šiuo metu MMA – 800 litų, o pusė vidutinio darbo užmokesčio būtų apie 1000 litų) padidinama MMA bus sunkus smūgis įmonėms, mokančioms minimalią algą savo darbuotojams. Ypač smulkioms ir vidutinėms įmonėms ir įmonėms regionuose – toms, kurios neturi didesnių piniginių srautų ir negali amortizuoti MMA padidėjimo perskirstydamos lėšas įmonės išlaidų struktūroje. Dėl MMA padidėjimo įmonės nepradeda produktyviau dirbti ar gauti naujų užsakymų, o su jais – daugiau lėšų darbo užmokesčiui. Todėl įmonės vis didėjančias sąnaudas darbo apmokėjimui kompensuos mažindamos kitų darbuotų užmokestį, atleisdamos dalį darbuotojų ar atsisakydamos investicijų.

Tinkamas ekonominis sprendimas yra sumažinti MMA arba visai nenustatyti fiksuojamo MMA dydžio. Darbo rinkoje atsirastų daugiau matomų darbų, kurių šiandien tiesiog nėra arba jie nudirbami nelegaliai.

Atsižvelgiant į tai, siūlome Projektui nepritarti.