Nuomonė. Aš pritariu pasiūlymams diferencijuoti minimalią algą!

Mums labai patiko šio jaunuolio nuomonė, publikuojama portale Delfi.lt: http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/nuomone-as-pritariu-pasiulymams-diferencijuoti-minimalia-alga.d?id=46212793

 

Nuomonė. Aš pritariu pasiūlymams diferencijuoti minimalią algą!

2011 birželio mėn. 3 d. 09:45

 

Dar vaikų neturiu, bet esu tikras, kad vienas iš svarbiausių dalykų, kurių bandyčiau juos išmokyti – darbštumo. Nes beveik bet ką dirbantis darbštus žmogus nepražus. Taip sakau todėl, kad mane trikdo jaunų žmonių susireikšminimas ir požiūris į darbą. Ir aš pritariu pasiūlymams diferencijuoti minimalią algą. Netgi pritariu tiems, kurie sako, kad dalis jaunimo dar nesukuria gėrybių už 800 litų per mėnesį.

Prieš kelis mėnesius sėdėjau su bakalaurą ką tik baigusia mergina, kuri man pasakojo, kad negauna darbo, nes neturi pažinčių Europos Sąjungos institucijose. Nutylėjau, kad yra ir kitų būdų ten gauti darbą, bet ji aiškiai apie juos nežino. O tai jau signalas apie realybės jausmo stoką.

„Kaip man, jaunam žmogui, pilnam idėjų čia dirbti už 1500 litų“?, – įtikinėjo mane pirmojo darbo beveik metus ieškanti mergina. Aš tokiai darbo dar neduočiau. Nes jai aukštasis išsilavinimas dar nesuteikė adekvataus savęs vertinimo.

Savo karjerą pradėjau nuo 341 lito. Kaip iš to pragyventi? Niekaip. Kaip ir anksčiau, padėjo tėvai. Bet buvau laimingas, kad turiu galimybę įgyti patirties ir per žingsnį priartėti prie tikros darbo vietos ir norimo atlygio – o tai kur kas geriau nei gerti alų ir slampinėti su bendrabučio draugais. Net truputį geriau nei mirkti studentiškose parodose ir teatre.

Bet tas laikas nebuvo mano geriausias studentiškam gyvenime. Yra buvę ir taip, kad išvažiuodavau į darbą pusę šešių ryte, o grįždavau vienuoliktą – nes už papildomą darbą mokėdavo daugiau.

Užmigdavau per beveik visus draugų susitikimus, todėl nustojo kviesti. Čia nėra kuo didžiuotis, kad nemokėjau planuoti laiko ir visą laisvalaikį tiesiog pramiegodavau. Tas įtemptas laikas greitai baigėsi, bet tai buvo gera patirtis. Kas kelis mėnesius vis pergalvodavau, ką išmokau ir ką galiu pasiūlyti tam darbdaviui, kuris galėtų man mokėti svajonių algą.

Manim pasitikėjo, nes imdavausi beveik visų darbų ir stengdavausi išmokti viską, net jei tuo metu man konkrečiai tų įgūdžių nereikėjo. Vadovai tokią iniciatyvą ir požiūrį įvertino ir po kelių mėnesių gavau tikrą darbą! Tapau etatiniu darbuotoju už beveik 700 litų. Ir šitas 700 litų etapas tęsėsi ilgai.

Kažkas pasakojo, kad per vieną darbo mugę priėjusios dvi studentės mobiliojo ryšio bendrovės atstovų klausė, kokį darbą jie gali pasiūlyti. Išgirdusios, kad tik pardavėjų telefonu – jos labai nusivylė ir replikavo, kad „mes gi su aukštuoju!“. Taip, su aukštuoju, bet atsakomybės už sprendimus jos prisiimti dar negali. Jos nemoka nei organizuoti darbo, nei kurti ar diegti naujus produktus, tikriausiai net susitikime su klientais kompetentingai dalyvauti negalėtų.

Nes mūsų universitetai iki šiol rimtas praktikas organizuoja retai. O išklausytų paskaitų vertės be praktikos neišmatuosi – ar jos nusimuliuotos, ar pramiegotos, ar per egzaminą prasta diena buvo…

Apskritai stebėdamas savo kolegas ir jaunus studentus matau, kad dauguma vasarą tik planuoja atostogas, pirtis ir alų. Toli gražu neieško patirčių, kad ir neapmokamų, kad įgytų bet kokios patirties. Nes jeigu dirbai kad ir šlavėju per vasarą, reiškia, kad nesi tinginys, nenori sėdėti tėvams ant sprando, suvoki savo atsakomybę ir turi drąsos dirbti tokį darbą! O tai jau šis tas.

Praėjus keliems metams po pirmosios algos, pats pradėjau vadovauti nedideliam projektui. Ir dabar galiu pasakyti, kad maloniausia dirbti su darbščiais ir patikimais žmonėmis. Kurie nebijo darbo. Nes rezultatas beveik visada priklauso nuo pastangų. O netgi su labiau patyrusiais, bet dirbančiais kažkodėl atmestinai, vargo daugiau nei naudos – iš klaidų rečiau mokosi, į pastabas reaguoja ne taip geranoriškai ir galiausiai jais nepasitikiu. Noriu žinoti, kad darbo antrą kartą tikrinti nereikės. Paprastai tie, kurie darbštesni, pirmiausia galvoja apie tai, kaip dirba. O ne kiek uždirba ir ką gali už tai nusipirkti.

Praėjusią savaitę verslo kelionėje bendravau su žmogumi, kurio darbo valanda įkainota tūkstančiais litų, o metinis atlyginimas siekia milijonus. Jis pasakojo, kad karjeros pradžioje važinėjo į darbą 40 km kasdien „nes daugiau nieko negalėjau sau leisti“. Ir tai normalu.

Vienas Lietuvoje veikiančių bankų vadovų, dabar uždirbantis tikriausiai šešiaženkles ar septynženkles sumas, savo karjerą pradėjo kaip vertėjas. Ir pasakojo apie tai, kaip smagų laikotarpį savo gyvenime.

Kaip ten bebūtų banalu, bet pabandykite savęs nuoširdžiai paklausti, „ne ką tau gali duoti, bet ką tu gali pasiūlyti?“. Bet tik nuoširdžiai. Va čia ir bus atskaitos taškas.