M. Kačinskienė: Laisvė judėti: gavom ir skundžiamės

Pastaruoju metu viešosiose diskusijose emigraciją imta minėti kaip naująją grėsmę mūsų šaliai. Esą padėtis yra dramatiška, kelianti grėsmę nacionaliniam saugumui, o tie, kurie situaciją aitrina, t.y. išvykstantieji ar juos priimantys, turėtų mažų mažiausiai atgaline data sumokėti už valstybės suteiktą išsilavinimą.

 

Bandymų reaguoti, prisitaikyti ir spręsti šį Lietuvai naują politinį, ekonominį ir socialinį reiškinį šiandien itin gausu. Vyraujančiame diskurse emigracija traktuojama kaip grėsmė šalies plėtrai, ekonomikos augimui, egzistuojančioms socialinėms struktūroms, pagaliau tradiciniam gyvenimo būdui.

 

Ar tikrai migracija kelia grėsmes, kokios jos ir ar adekvati šiandieninė reakcija į šį reiškinį?

 

Judėjimo nesustabdysi

 

Nuo nepriklausomybės atgavimo į užsienį išvyko, skirtingais šaltiniais, nuo 250 000 iki 300 000 Lietuvos gyventojų. Toks didelis emigrantų skaičius per tokį trumpą laiką yra bene vienintelis veiksnys, darantis Lietuvos situaciją kažkiek unikalia moderniame Europos ir apskritai pasauliniame kontekste.

 

Žmonės judėjo ir juda visais laikais – į geresnes mokyklas, derlingesnes žemes, ieškodami darbų ir didesnio uždarbio, pagaliau – pasaulio pamatyti. Keičiasi traukos centrai – teturėję Vilnių, anksčiau dar Maskvą, lietuvaičiai dabar gali vykti į Londoną ir Paryžių, kur nuo seno būrėsi tarptautinis elitas (daugiausia kultūriniai emigrantai) iš aplinkinių šalių, o pastaraisiais dešimtmečiais juos užplūdo ne tik europiečiai, mielai dirbantys ir kavinėse, ir investiciniuose bankuose, bet ir daktarai iš Irano ar Afrikos, ir kur dabar kuriasi lietuvių bendruomenės.

 

Skirtumas yra tas, kad pastarojo meto migracijos procesai, pavyzdžiui, Vakarų Europoje, prasidėjo daug anksčiau ir daug laipsniškiau, o ne žemu startu laikrodžiui išmušus gegužės pirmąją. Daug kur jie buvo ir yra skatinami: teikiamos stipendijos laikinam darbui užsienyje, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje, vyriausybė, pripažindama, kad šalies universitetai yra žemesnio lygio nei JAV ar Anglijoje, finansiškai skatina studijuoti užsienyje, nes vertina geriau paruoštus, pasaulio mačiusius ir įvairesnės patirties įgijusius specialistus.

 

Kodėl išvykstama?

 

Situacija Lietuvoje šiandien pasižymi tuo, kad išvykstama dažnai ne patirties pasisemti ar paragauti kosmopolitiško didmiesčio gyvenimo ir susipažinti su kitomis kultūromis, o tiesiog užsidirbti. Visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, ekonominiai migrantai iš Lietuvos išvyksta siekdami aukštesnio užmokesčio bei geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų. Tai reiškia, kad galimybės, kuriomis pasinaudojama išvykus, dar labai retai yra profesinės. Dažniausiai jos būna tik trumpalaikės finansinės, aukojant profesines ambicijas ir galimybes Lietuvoje. Taigi nebūtinai įgyjama daugiau patirties, kuri pakeltų grįžusio darbuotojo vertę Lietuvoje.

 

Kita vertus, finansinė emigracijos nauda namų ūkiams jau atsispindi rodikliuose – Lietuvos laisvosios rinkos instituto apklausti rinkos dalyviai mano, kad namų ūkio pajamos praėjusiais ir šiais metais kils po daugiau nei dešimtadalį, ir emigrantų siunčiami pinigai atgal į Lietuvą nemaža dalimi prie to prisideda.

 

Darbo rinkos rodikliai rodo, kad šiandien dažnai išvyksta jaunesni, kūrybingi, drąsūs žmonės, gebantys prisitaikyti prie kitos aplinkos, nebijantys dažnai neskanios imigranto duonos pradiniu laikotarpiu ir nesibaidantys sunkaus darbo. Statistiniai duomenys rodo, kad būtent jauniausieji gyventojai – žmonės iki 24 m. amžiaus – 2001-2004 m. sudarė didžiausią bedarbių dalį, ši grupė taip pat pasižymi ir didesniu mobilumu, todėl nekeista, kad jie galbūt greičiau pasinaudojo ir įsidarbinimo galimybėmis su didesniu uždarbiu vakaruose.

 

Galima skųstis, kad taip prarandamas darbingo amžiaus kūrybingas jaunimas, reikalingas kuriant Lietuvos ekonomiką. Galima kalbėti apie niūriai atrodančias gyvenvietes provincijoje. Kita vertus, atrodo, kad emigracijos galimybė suteikė reikiamą postūmį žmonėms, nemačiusiems perspektyvų Lietuvoje – tušti miesteliai gal ir atrodo liūdnai, bet jie bet kokiu atveju atrodo geriau nei kaimai, pilni nusivylusio neblaivaus jaunimo.

 

Problema yra ta, kad emigracija Lietuvai neabejotinai yra kiek per staigi injekcija, kuri pradžioje atrodo itin skausminga, matoma kaip didelė grėsmė, ir į kurią dar nežinome kaip reaguoti. Štai Lietuvos Vyriausybė savo ataskaitoje itin džiaugėsi dėl mažų šiandienos nedarbo rodiklių, prisiskirdama tai kaip dar vieną nuopelną. Tačiau mažėjant nedarbo rodikliams, užimtumas tokiais pat tempais neauga.

 

Taigi maži rodikliai nerodo, kad pagaliau išsisprendė visos darbo rinkos problemos; rodikliai paprasčiausiai yra “nusiurbiami” emigracijos, ir pasyviai jais džiaugtis tikrai nebėra ko. LLRI atliekamo Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenimis, nedarbas taip pat sumažėjo daugiau nei 2 procentiniais punktais, tačiau įvertinus rinkos dalyvių nuomonę dėl emigracijos ir darbuotojų trūkumo, vargu ar tokius rodiklius galima vertinti kaip jų optimizmą – greičiau atvirkščiai.

 

Tikri ir menami baubai

 

Dėl emigracijos keičiasi pats problemos pobūdis darbo rinkoje – šiandien reikia spręsti jau ne nedarbo problemas, o kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemas. Verslams išsikeliant iš Lietuvos į pigesnės darbo jėgos šalis, verta įsiklausyti į jų skundus ir reiškiamus poreikius bei pažvelgti į aiškiai matomas problemas. Rinkos dalyviai, paklausti, ar įmonėse jaučiama darbo jėgos emigracija iš šalies, beveik vienbalsiai teigė „taip“, neretai akcentuodami, kad net labai.

 

Šiandien darbuotojų stygius, personalo paieškos ir kaita reikalauja iš įmonių papildomų sąnaudų, stabdo gamybą, ūkio ir ekonomikos plėtrą Lietuvoje, o šiuos pokyčius skatinantys procesai nelėtėja. Akivaizdu ir tai, kad ši – darbo trūkumo – problema reikalauja visai kitų sprendimo būdų nei nedarbas. Bet neatrodo, kad tai suvokia sprendimų priėmėjai – Vyriausybė vis dar dalija pinigus perkvalifikavimo ir kvalifikacijų kėlimo programoms, užuot pagrindines pajėgas nukreipusi švietimui ir imigracijos politikai.

 

Kita vertus, švietimo ir imigracijos klausimus pradėti krutinti sunku, nes visuomenėje jie vis dar turi savotišką neliečiamųjų statusą. Imigracija Lietuvoje atrodo taip pat grėsmingai kaip emigracija, o paspalvinta skirtingomis odos spalvomis, gal ir dar baisesnė. Vis dėlto akivaizdu, kad mažėjant gimstamumui ir išleidžiant iš šalies mases ekonominių migrantų, Lietuvai teks vykdyti atviresnę imigracijos politiką. Daugelis įmonių, nukentėjusių dėl lietuvių emigracijos, jau samdo ar samdytų darbuotojus iš užsienio ir nekantriai laukia apribojimų sumažinimo šioje srityje ir sprendimo, kada darbo jėga iš kitų šalių bus laisvai įleidžiama į Lietuvą.

 

Tačiau procesas yra lėtinamas administracinėmis kliūtimis. Pavyzdžiui, norintys pasamdyti darbuotoją iš trečiųjų šalių turi įrodyti, kad jie negali rasti darbuotojų į šias vietas Lietuvoje; tas „ieškojimas“ turi trukti net 6 mėnesius, o tai akivaizdžiai stabdo verslą. Tokio reikalavimo turėtų būti arba išvis atsisakyta, arba „ieškojimo“ laikas turėtų būti labai smarkiai sutrumpintas.

 

Valstybinė švietimo sistema, nesugebanti laiku reaguoti į rinkos poreikius, ir vis labiau orientuota į studijuojančiųjų kiekybę, jau seniai yra skaudi problema, emigracija ją tik dar labiau paaštrina. Tai rodo ir jau minėti siūlymai dėl kompensacijos, kurias priimančios valstybės ar įmonės mokėtų siunčiančioms valstybėms už migrantų išmokslinimo išlaidas.

 

Tačiau tokie siūlymai neadekvatūs – juk migrantai naudojasi ne tik valstybine švietimo sistema, iki pat išvykimo jie vaikščiojo ir valstybiniais šaligatviais, naudojosi apylinkės daktarų paslaugomis – kai kurie daugiau, kai kurie mažiau. Nesergantys permokėjo už poliklinikas, o nestudijavę – už mokyklas, kiti tuo tarpu jomis drąsiai naudojosi už visas paslaugas iki galo nesumokėdami. Dar kiti, už savo pinigus apmokėję mokslus užsienyje, grįžę dirba Lietuvai.

 

Problema čia ne emigracija, problema yra, pirma, biudžeto perskirstymo sistema ir, antra, privačių paslaugų, tokių kaip išsilavinimas, suvalstybinimas. Panašios problemos kyla ne tik su švietimu, bet ir su socialine apsauga, įmokomis į „Sodrą“, pensijomis ir pan. – šiuo atveju emigracija tiesiog išryškina pasenusių sistemų pertvarkymo būtinybę. Švietimo paslaugos turėtų būti mokamos – tai padėtų paslaugos kokybei ir jos vertei, ir nekeltų klausimų dėl paslaugos ar jos gavėjo nuosavybės.

 

Tikslas – šalies patrauklumas

 

Reikia tikėtis, kad Lietuva ne visą laiką bus mažų atlyginimų šalis. Statistikos departamento duomenimis ir rinkos dalyvių nuomone, darbo užmokesčiui augant daugiau nei dešimtadaliu per metus, tikėtina, kad jis kažkada priartės ir prie europinio vidurkio ir tuomet galės konkuruoti dėl darbuotojų – tiek savų, tiek ir svetimų – su ta pačia Airija ar Ispanija. Tačiau norint konkuruoti reikia skatinti šalies patrauklumą darbo jėgai, o jį lemia ne tik darbo užmokestis. Šiandien net ir lietuviams paskatų pasilikti šalyje, be augančio darbo užmokesčio, dar yra labai nedaug. Rinkos dalyvių nuomonė apie tai, ar daugėja paskatų dirbantiesiems neemigruoti iš šalies, skilo į dvi lygias dalis. Tačiau net ir atsakiusieji teigiamai, pagrindinėmis paskatomis dažniausiai minėjo tik atlyginimo dydį (beveik vienbalsiai) ir jo oficialumą, keletas nurodė darbo sąlygas ir santykius su darbdaviu. Bet nei administracinės verslo sąlygos, nei valdžios politika nebuvo įvardytos kaip gerėjančios ir skatinančios žmones likti šalyje.

 

Mes per ilgai kovojome už savo laisvę, kad po kelių metų jau pultume baisėtis jos pirmaisiais – itin natūraliais – padariniais ar, juo labiau, pultume ją riboti. Esant atviroms sienoms migracijos procesus reikia vertinti ne kaip kažką itin blogo ar gero, bet kaip modernaus pasaulio reiškinį, kurį visos šalys, taip pat ir Lietuva, turi išmokti išnaudoti savo labui. Tam reikia pirmiausia suprasti procesus ir kreipti pastangas tinkama linkme, kad žmonės būtų linkę patrauklioje šalyje pasilikti, į ją atvykti ar sugrįžti.