Pirkdami naują šaldytuvą visada svarstome ir sveriame. Ar reikia, kodėl reikia, kodėl senasis įrenginys nebetinka, kokie poreikiai pasikeitė. Galvojame, ar apsimoka pirkti naują, koks jis bus – įmontuojamas ar pastatomas, su nuline zona, šaldikliu ar be ir pan.
Karolina Mickutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė.
Tą patį reikėtų daryti ir svarstant naujus įstatymus. Bent jau taip numatyta instrukcijose. Pamatiniai įstatymų leidybos reguliavimai priimant bet kokius teisės aktus visuomet nurodo sekti tomis pačiomis loginėmis grandinėmis: įsivertinti, ar tikrai reikia ir kodėl, atsakyti į klausimus, kas pasikeitė ir ar teisės aktus priimti apsimoka. Atsakyti, ar tikslinga, proporcinga ir efektyvu tą daryti. Tik šiuo atveju reikia galvoti ne apie savo, kaip įstatymo leidėjo poreikius, o apie visuomenę.
Apsisprendimą pirkti ar ne naują šaldytuvą reikšmingai lemia tai, ar pradedame svarstymo procesą jau su nusiteikimu, kad reikės naujo įrenginio, ar realiai analizuojame esamos situacijos problemas. Patirtis liudija, kad apgalvoję savo „šaldytuvo situaciją“, dažnai susimąstome, kad naujo daikto gal visgi nereikia.
Tačiau priimant įstatymus, viena svarbiausių alternatyvų – alternatyva išvis nieko nekeisti arba netaisyti to, kas nėra sugedę – labai dažnai pamirštama.
Kitaip tariant, nauji įstatymai neretai yra registruojami nežinant realios situacijos, o tik prognozuojant ateities scenarijus. Pavyzdžiui, jau porą metų ES vyksta batalijos, ar per internetines platformas dirbančius žmones reikia laikyti samdomais darbuotojais, kuriems būtų taikomas Darbo kodeksas. Europą imtis veiksmų įkvėpė tai, kad dirbančiųjų per tokias skaitmenines platformas kaip „AirBnB“, „Wolt“, „Lyft“ ir kitas, skaičius auga.
Argumentuojama, kad tai suteiks daugiau socialinių garantijų: teisę į apmokamas atostogas, draudimą ligos atveju ir pan. Vis dėlto neapsižiūrima, kad iniciatyva visus dirbančiuosius per platformas paveiktų neigiamai – priverstinis įdarbinimas pagal darbo sutartį reikštų, kad žmogus negalėtų pasirinkti savo darbo valandų, būtų priklausomas nuo platformos paskirto darbo grafiko – o būtent tai ir yra vienas svarbiausių tokio darbo pobūdžio privalumų. Negana to išaugus darbo vietos kainai (tiek kurjerius, tiek kitus panašia veikla užsiimančius įdarbinanti platforma juk turėtų ir padengti su socialinėmis garantijomis susijusias išlaidas), paslaugų teikėjų skaičius būtų reikšmingai ribojamas. Nepaisant to, kad jų darbo poreikis išliktų.
Itin svarbus ir labai dažnai pamirštamas ES iniciatyvos aspektas susijęs su tuo, kad liečia ne tik kurjerius ar pavėžėjus, bet ir daug kitų specialistų, kurie savo klientų bazę kuria per internetines platformas. Pavyzdžiui, architektus, informacinių technologijų specialistus, šunų vedžiotojus, namų ūkio meistrus ir pan. Įvairiose mobiliosiose programėlėse savo paslaugas jie siūlo todėl, kad taip dirbti jiems patogu ir apsimoka.
Veikla per platformas leidžia laisvai pasirinkti pageidaujamą veiklos sritį, vykdyti veiklą tada, kada nori. Galima rinktis tarp kelių platformų arba pasirinkti jas visas. Iniciatyvą pasiūliusi Europos Komisija visa tai nubraukia viena ranka ir siūlo visus kurjerius ir vairuotojus laikyti samdomais darbuotojais ir įgrūsti į „tradicinių“ darbo santykių batus, iš kurių daugelis mūsų esame išaugę.
Turint omenyje, kad dėl direktyvos turinio sutarimo vis dar ieškoma, o idėjos dėl neva didesnių socialinių garantijų pradėjo kratytis jau ir patys kurjeriai (jie pripažįsta, kad priverstinis jų prilyginimas samdomiems darbuotojams sumažins jų galimybes užsidirbti bei pasirinkti, kada ir kiek jie nori dirbti), svarbu prisiminti jau minėtą alternatyvą – nieko nedaryti. Jau dabar apstu atvejų, kai darbo sąlygomis nepatenkinti vairuotojai ar kurjeriai protestuodami stabdo veiklą, o norėdami kiek įmanoma sumažinti rizikas, draudžiasi savarankiškai.
Būtent tai turėtų būti atskaitos taškas vertinant kitas galimas EK iniciatyvos alternatyvas: savireguliaciją, edukacijos ir informacijos sklaidą apie įžvelgiamą problemą, šių alternatyvų taikymą kartu ir pan. To nepadarius, neapžvelgus jokių kitų kelių, kurie gali tikslingiau, efektyviau ir proporcingiau išspręsti per platformas dirbančių asmenų problemas, našta užgulti gali ne tik jau minėtų maisto išvežiotojų ar šunų vedžiotojų, bet ir jų paslaugų vartotojų pečius. Štai, pavyzdžiui, išsikviesti pavėžėją piko metu arba naktį keliaujant į oro uostą gali būti sudėtingiau dėl paslaugos teikėjų trūkumo, kaina išaugtų ir dėl ribotos pasiūlos, ir dėl to, kad reikėtų padengti išlaidas, kurias skaitmeninė platforma patiria dėl samdomo darbo ypatumų.
Jei vieną dieną grįžę namo neberastumėte šaldytuvo – išvežė jį neatsiklausę, veikia jis ar ne, kokį pirktumėte kitą, žinodami, kad talpa ir energinis efektyvumas – tik mažesni, o spalvos – dvi?
Komentaras buvo publikuotas žurnale IQ.
