Daug sunkumų, su kuriais šiandien susiduria visuomenė, kyla iš patirties ir auklėjimo vaikystėje. Todėl su doze ironijos vertėtų parodyti, kad Vaikų inspekcija, sauganti vaikų interesus šeimoje, būtų reikalingesnė, naudingesnė, prasmingesnė ir tikslingesnė nei suaugusiųjų interesus ginanti Darbo inspekcija.
Darbo inspekcijos poreikis remiasi tuo, kad suaugęs žmogus negali susitarti dėl savo darbo sąlygų, o vaikų interesams šeimoje ginti tikrai reikalinga Vaikų inspekcija, kuri kontroliuotų, kaip tėvai elgiasi su vaikais ir kaip vaikai elgiasi su vaikais. Darbo santykiuose dalyvauja savarankiški, savo interesus žinantys ir gebantys juos ginti suaugėliai, o vaikai dėl brandos stokos negali suvokti savo interesų, jų gynybos galimybių, o svarbiausia – negali suvokti ir numatyti ilgalaikių ar trumpalaikių savo veiksmų padarinių.
Vaikų inspekcijos kontrolė būtų prasmingesnė, nes vaikas nepasirinko šeimos – vieniems pasiseka labiau nei kitiems, o kadangi kiekvienas vaikas turi teisę į gerą ir saugią šeimą, Vaikų inspekcija turėtų tai užtikrinti. Darbo santykių srityje darbuotojas gali pasirinkti, ir pasirenka, kokį darbą kurioje darbovietėje ir pas kurį darbdavį dirbti, ir laisva valia sudaro sutartį, pagal kurią įsipareigoja dirbti sutartą darbą už atlygį. Apie tokį teisinį – pareigų ir teisių – aiškumą atėjęs į šeimą vaikas gali tik pasvajoti. Vaikų inspekcijos misija būtų apsaugoti vaikus nuo daug ką lemiančio atsitiktinumo gimti nedarnioje šeimoje.
Vaikų inspekcijos įkūrimas ir valstybinė kontrolė būtų labiau pagrįsta, nes geresnės šeimos pasirinkimą riboja psichologinė vaikų priklausomybė nuo tėvų. Dėl žmogaus psichikos ypatumų net nedarniose šeimose, šeimose, kuriose smurtaujama, vaikai linkę likti su savo tėvais, o tai sumažina jų galimybes turėti gerą ir saugią šeimą.
Darbdavio ir darbuotojo santykiai paprastai mažiau glaudūs nei vaikų ir tėvų santykiai, todėl psichologinės priklausomybės, kurią būtų sunku įveikti, neatsiranda. Todėl užtikrinti saugią ir nesmurtaujančią šeimą ir mažinti poreikį ją pasikeisti būtų pagrįstas Vaikų inspekcijos uždavinys.
Vaikų inspekcija reikalingesnė, nes vaikų pasirinkimo galimybės pakeisti nepatinkančią šeimą yra ribotos – jie patys nesugeba susirengti į kelionę, o dar ir gimimo liudijimą tėvai dažnai laiko paslėpę. Galiausiai šeimos pakeitimo sąnaudos, ypač psichologinės, labai didelės. Darbo santykiuose darbuotojas siūlo savo darbo jėgą vienam ar kitam darbdaviui, o pasirinkimo galimybės yra kur kas platesnės, darbuotojo prisitaikymas prie pakitusių darbo sąlygų taip pat lankstus.
Galiausiai išlieka galimybė apskritai nesusisieti darbo santykiais ir nedirbti. Vaikai neturi galimybės rinktis iš savo paslaugas siūlančių šeimų, o prisitaikymas prie naujų šeimyninių sąlygų sukelia rimtų sunkumų. Dėl minėtų sunkumų vaikams pasikeisti tėvus Vaikų inspekcija yra daug reikalingesnė už Darbo inspekciją.
Vaikų inspekcija būtų prasmingesnė, nes neužtikrintas vaikams daromos žalos atlyginimas. Dėl netinkamo auklėjimo, skiriant nepakankamai laiko bendrauti su vaikais, nepakankamai pajamų higienai ar švietimui, vaikai patiria žalą dėl savo tėvų veiksmų ar neveikimo, kurios atlyginimas nėra reglamentuotas ir neužtikrinamas.
Ir nors dažnai girdime argumentų apie „auklėjimu arba jo stoka padarytą žalą“, galima sakyti, tokia žala neatlyginama. Taigi tokios žalos prevencijai užtikrinti būtina įkurti Vaikų inspekciją.
Darbo santykiuose žalos galimybė taip pat yra, tačiau suaugęs asmuo gali geriau ją numatyti, bei yra sudarytos teisinės sąlygos ir veikia sistema, užtikrinanti tokios žalos atlyginimą. Paprastai darbdaviai ir darbuotojai, net ir suvokdami galimos žalos riziką, gaunamos naudos iš darbo santykių galimybę vertina labiau nei konkrečios rizikos šalinimą. Deja, Darbo inspekcija neturi galimybės tokios rizikos pasverti geriau nei konkretus darbdavys ar darbuotojas.
Vaikų inspekcija reikalingesnė, nes vaikų ir tėvų santykiai turi lemiamos reikšmės tolesniam augančio žmogaus gyvenimui, o šią reikšmę dažnai sunku numatyti. Asmeninių tėvų ir vaikų santykių padarinius ilgam laikotarpiui sunkiau numatyti nei konkrečius darbuotojo ir darbdavio santykių padarinius. Galima teigti, kad statistinis pilietis įvairią darbo daromą įtaką savo gyvenimui įžvelgia lengviau nei šeimos, net jei vaikui ir suteiktume suaugėlio įžvalgą.
Gerbiant tradicinį darbo santykių reguliavimą ir tradicinį Darbo inspekcijos vaidmenį pateikti argumentai rodo, kad mokesčių mokėtojų pinigai galėtų būti naudojami prasmingesnei Vaikų inspekcijai įkurti.
Tačiau sveikas protas kužda, kad yra sričių, kuriose valstybė neturėtų veikti; kad daug labai svarbių auklėjimo, šeimos, darbo pasirinkimo klausimų tradiciškai sprendžiami nesidairant į valstybę; kad žmonių sprendimai ir susitarimai, kaip auginti vaikus, gyventi ar dirbti įgyvendinami privačiai be viešų – valstybinių – sprendimų. Jeigu nesiimame inspektuoti šeimos, o tai daryti (kaip jau įrodyta) būtų prasminga, kodėl valstybė inspektuoja mūsų darbo vietas?
