G. Kadziauskas: iš prancūzų – nesimokyti

Prancūzija nori diktuoti madas. Darbo santykių liberalizavimo ir diskriminacijos srityse ji taip pat siekia būti avangarde. Premjeras D. de Vilpenas, stojęs mūru ir griuvęs dėl pirmojo darbo kontrakto (CPE – contrat première embauche) įstatymo, leidžiančio atleisti iš darbo asmenis iki 26 metų nepateikiant priežasties, įgyvendina laukines libertarų svajones apie darbo rinkos nereguliavimą. Situacija nėra unikali: 1994 m. premjeras E. Baladuras, norėdamas sumažinti 23 proc. jaunimo nedarbą, bandė įgyvendinti planą – leisti darbdaviams mokėti jaunimui mažesnę nei minimalią algą. Kaip ir šį kartą, planas buvo atšauktas po mėnesį trukusių studentų protestų, kurie prieštaravo studentų vertimui antrarūše pigia darbo jėga.

 

Situacija Prancūzijos jaunimo darbo rinkoje sudėtinga: net 25 proc. jaunimo neturi darbo, remiantis apklausomis, net 75 proc. jaunų žmonių norėtų dirbti valstybės tarnyboje, dauguma jaunų išsilavinusių miestų gyventojų baigę universitetą neturi jokios darbo patirties. Premjero de Vilpeno prastumtas CPE buvo laikomas rizikingu žingsniu, kaip ir 1994 m. E. Baladuro įstatymas dėl mažesnės nei MMA mokėjimo jaunimui. Šioje jaunimui ir jiems patiems sudėtingoje situacijoje premjerai tikėjosi ekonominio stebuklo – pasinaudoti rinkos jėgomis ir neiššvaisčius biudžeto lėšų neefektyvioms įdarbinimo programoms įdarbinti kuo daugiau jaunimo. Todėl galima tik įsivaizduoti, koks didelis buvo Prancūzijos politiko tikėjimas, jog ši kontraversiška priemonė išties gali atnešti gerų rezultatų. Tikėjimas, kad ekstremalus liberalizavimas yra geresnė išeitis greitam jaunimo nedarbo sumažinimui, buvo stipresnis už riziką žinant prancūzų studentijos antiliberalias nuotaikas ir protestų kultūrą.

 

Easy fire, easy hire

 

Ekonomikos teorija yra Prancūzijos premjero pusėje – galimybė greitai atleisti reiškia daugiau motyvų priimti. „Easy fire, easy hire“ (greitai atleidžiu, greitai priimu) – tai darbo santykių dinamikos ir stabilaus užimtumo moto.

 

Rinkoje, kurioje vartotojai siekia patenkinti savo poreikius ir savo pinigus išmainyti į jiems reikalingus daiktus ar paslaugas, visi veikėjai šoka pagal vartotojų dūdelę. Kadangi vartotojų norai nuolat kinta, viskas versle skirta prie jų prisitaikyti. Tokiam nuolatiniam judėjimui būtinas lankstumas, o žinant, kad be žmogaus darbo jokia pridėtinė vertė ekonomikoje nesukuriama, darbo jėgai irgi būtinas lankstumas. Taigi pirmiausia galimybė greitai priimti ir greitai atleisti yra svarbi sudarant sąlygas greitai reaguoti į dinamiškos rinkos pokyčius ir norint geriau patenkinti vartotojų poreikius.

 

Antra, kiekvienas žmonių bendradarbiavimas yra rizikingas, taip pat ir darbo santykiai. Pirmasis įspūdis apie darbdavį ar darbuotoją nepasiteisina, išsiskiria požiūriai į darbą, atsakomybę ar kitus svarbius dalykus – jeigu galimybė darbuotojui su darbdaviu išsiskirti greitai paprastai yra užtikrinama, tai darbdavio teisė atleisti yra suvaržyta.

 

Darbo santykių pasibaigimas bet kuriuo metu nenurodžius priežasčių yra JAV darbo santykių reguliavimo pagrindas. Daugelis valstijų netaiko jokių apribojimų šiai taisyklei, įprastos išimtys yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kad atleidimui reikės svarbių priežasčių ir draudžiama diskriminuoti atleidžiant, t.y. atleisti vien dėl lyties, rasės, kilmės, orientacijos ar kitų įstatymuose išvardytų dalykų. Tai netrukdo JAV 2006 m. kovą registruoti 4,7 proc. nedarbą, apie tokius rodiklius dauguma ES valstybių gali tik svajoti. Europos tradicija varžyti darbdavio teisę atleisti darbuotoją varijuoja nuo išsamių priežasčių pateikimo iki darbo biržos ar profsąjungos leidimo atleisti bet kurį darbuotoja. Priėmimo į darbą sunkumus patiria ir atskiros darbuotojų grupės, kurių atleidimas yra suvaržytas, pavyzdžiui, Lietuvoje speciali apsauga pagyvenusio amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, besilaukiančioms moterims prisideda prie jų sunkumų įsidarbinti.

 

Privati vs valdiška diskriminacija

 

Tačiau yra ir pagrįsta priežastis, kodėl prancūzų jaunimas tapo nepatenkintas 1994 ir 2006 m. – mat valdžia sukėlė furorą išskirdama jaunimą iki 26 metų ir tik jiems taikydama paprastesnio atleidimo taisykles ar leidusi mokėti mažesnę algą. Kaip parodė premjerų reformatorių patirtis, politiškai toks žingsnis pražūtingas, jis nepagrįstas ir ekonomiškai.

 

Diskriminuoti turi teisę tik privatūs žmonės, o ne valdžia. Privatūs ir taip nuolat diskriminuoja pasirinkdami tikslus, draugus, gyvenimo būdą ar tai, kam išleisti savo pinigus. Pasirinkdamas bet kokį privatų paslaugos teikėją ar prekę, vartotojas diskriminuoja kitus, tokias pačias paslaugas teikiančius kitus privačius asmenis.

 

Privatūs asmenys privačiuose santykiuose veikia savo vardu, savo interesais ir rizikuoja savo sąskaita. Valstybės ir jos institucijų sprendimai, o tiksliau – valdininkų sprendimai priimami ne savo vardu ir interesais, o ir rizikuojama ne asmeniniu, o valstybės piliečių arba mokesčių mokėtojų pinigais. Todėl tik valstybės institucijoms arba valstybės funkcijas atliekančioms institucijoms turi būti taikomas reikalavimas būti visiems vienodai teisingoms. Toks pat reikalavimas taikomas ir įstatymų leidėjui – nekurti taisyklių, kurios būtų taikomos skirtingai. Nediskriminavimo reikalavimą įtvirtina ir Lietuvos Konkurencijos įstatymas draudžiantis valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes.“

 

Apribodama amžių Prancūzijos valdžia siekė sumažinti nepasitenkinimą, tačiau siekiant lygybės broliškai susivienijo net ir tie, kurių tai tiesiogiai nelietė.

 

Tenka apgailestauti, kad nepavyko įgyvendinti ekonomiškai pagrįsto, tačiau nepopuliaraus darbo santykius išlaisvinančio žingsnio. Gaila, kad nepavyko parodyti, jog šimtmečius JAV galiojantis principas galėtų padėti Prancūzijos bedarbiam jaunimui. Apmaudu, kad žengdama teisinga kryptimi, tačiau purvinais batais, Prancūzija prarado galimybę diktuoti naujas madas Europos darbo santykių reguliavime – padaryti tai kitiems bus sunkiau.