Elena Leontjeva. Atrišti užimtumui abi rankas

Žmonių Lietuvoje trūksta visur – trūksta slaugių ligoninėse, pedagogų mokyklose, įmonėms trūksta inžinierių, sandėlininkų, programuotojų. Socialinė ir demografinė padėtis, apie kurios gerinimo būtinybę kalbėjome visus metus, dabar jau šaukte šaukia net ir nenorintiems apie tai girdėti.

Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.

Kai parduotuvėje nėra kas aptarnauja, o paslaugos tenka laukti mėnesiais, visi ima suvokti, kad žmonių stoka yra reali. Tą rodo ir Užimtumo tarnybos renkami duomenys – 2021 m. Lietuvoje buvo registruota 358,5 tūkst. laisvų darbo vietų. Kitaip tariant, ekonomikai trūksta kone ketvirtadalio visų dirbančių. Įsivaizduokite, kiek gerovės dėl to nebuvo sukurta, kiek paslaugų gyventojams nesuteikta.

Tad ką daryti? Nors pernai atlyginimai Lietuvoje išaugo dvylika procentų, taip žymiai paspartindami mūsų rekordinę infliaciją, darbuotojų dėl to atsirado nedaug. Pabėgėliai iš Ukrainos šiek tiek pagelbėjo paslaugų sferoje, tačiau stoka liko. Kaip ir visos biurokratinės darbo migracijos procedūros, kurios vis dar galioja visiems, išskyrus ukrainiečius. Ukrainos pabėgėlių priėmimas parodė, ką būtina padaryti, kad mūsų tarnybos veiktų greitai, sklandžiai ir susitelktų į savo esmines funkcijas.

Iki šiol darbo migracijos procedūros buvo tik lopomos: pridaryta daugybė mažų palengvinimų ir išimčių, nesprendžiant problemų iš esmės. Trūkstamų profesijų sąrašas, trūkstamų aukštos kvalifikacijos profesijų sąrašas, kvotos, patvirtintų įmonių sąrašas – tik to pavyzdžiai. Kiekvienas iš šių kanalų numato šiek tiek supaprastintą tvarką, tačiau visi kartu apkrauna Užimtumo tarnybą ir Migracijos departamentą tiesiog neaprėpiamomis funkcijomis, kurios suvalgo valstybės lėšas, ištęsia leidimų ir vizų išdavimo laiką, tačiau nesukuria jokios pridėtinės vertės. Na, sakykite, argi valstybei būdinga funkcija – tikrinti norinčių atvykti diplomus, pažymas apie jų darbo patirtį? Štai nauja valstybės tarnybos pertvarkos koncepcija aiškiai sako – „valstybės institucijos neturi vykdyti nieko, ką gali atlikti privatus verslas arba NVO“.

Dabar gi šias funkcijas atlieka net dvi valstybės institucijos, dubliuodamos viena kitą: pradžioje – UŽT, vėliau dalį pakartoja ir Migracijos departamentas. Džiugu, kad Seime vis garsiau skamba pasiūlymas – perkelti atsakomybę už būsimo darbuotojo kvalifikacijos ir darbo patirties pačiam darbdaviui. Natūralu, kad kokio darbuotojo reikia, geriau žino konkrečios įmonės, o ne Užimtumo tarnybos specialistai.

Dabar Seime pradėtos svarstyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisos yra žingsnis tinkama kryptimi, bet daliniai palengvinimai neleis atlaisvinti rankų išimtinėms valstybės funkcijoms. Naujame įstatymo projekte numatyta palikti pareigą valstybės tarnyboms tikrinti arba atvykstančiojo diplomą, arba patirtį – bet juk tai reiškia, kad užuot atlaisvinę dvi tarnautojo rankas, atlaisviname tik vieną. Liks biurokratinės procedūros, liks ir laiko tempimas. Užuot davę leidimus per dvi savaites, ir toliau laikysime mūsų tarnybas įdarbintas tris ilgus mėnesius.

Ekonomine prasme, kiekviena neužpildyta darbo vieta yra ne tik joje nesukurta vertė, tai yra milijoniniai praradimai įmonėms ir valstybei. Kiekviena laisva darbo vieta reiškia, kad šalia dirbantys žmonės turi nuolat nešti pernelyg didelį krūvį, atlikti darbus, kuriems neturi tinkamo pasirengimo, didėja avarijų rizika, o mes, kaip vartotojai, ilgiau laukiame paslaugų, kurių kokybė prastėja.

Kas gi nutiko, kai norėdami priglausti pabėgėlius iš Ukrainos, panaikinome būtinybę tikrinti jų turimą kvalifikaciją ir patirtį? Valstybės institucijos susitelkė į šalies saugumo užtikrinimą, į atvykstančiųjų bei savo bedarbių integraciją. Tai daryti jos galėjo jau ne be viena, o abejomis rankomis.