Lietuvos žurnalistų sąjungos ir kitų kūrybinių organizacijų pasiūlymu kovo mėn. pabaigoje Seime sudaryta darbo grupė, kuri mėgina spręsti iškeltą kūrybinių darbuotojų socialinio draudimo problemą. Šiuo metu socialiai apsidraudusi yra tik maža dalis kūrybinių darbuotojų; tuo tarpu dauguma pagal autorines sutartis dirbančių kūrybinių darbuotojų nėra apdrausti pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, taip pat ir sveikatos draudimu. Pagrindinis LLRI ekspertizės uždavinys – išnagrinėti kūrybinių darbuotojų socialinių garantijų problematiką ir surasti tinkamiausią sprendimą, leisiantį kūrybiniams darbuotojams apsidrausti minėtiems atvejams.
Priežastys, dėl kurių siūlymas autorinius atlyginimus apmokestinti privalomu „Sodros“ mokesčiu netikslingas:
1. Pajamų nepastovumas
Žmonės, patenkantys į kūrybinių darbuotojų tarpą, gali būti įvairių profesijų. Autorinės sutartys pritaikytos prie šios profesijų įvairovės, nes jos atspindi kūrybinių darbuotojų pajamų nepastovumą. Žurnalistai gali sudaryti penkias autorines sutartis per savaitę, tuo tarpu rašytojas gali rašyti knygą ne vienerius metus. Visais atvejais, kūrybinių darbuotojų pajamos apmokestinamos tik vieną kartą – pajamų gavimo metu.
Pajamų gavimo nepastovumas ir yra pagrindinis veiksnys, lemiantis, kodėl kūrybiniai darbuotojai sudaro autorines sutartis. Skirtingai nuo vadybininkų, sekretorių ar pardavėjų, kuriems uždarbis mokamas už dirbtą laiką, kūrybiniai darbuotojai uždarbį gauna atlikę tam tikrą darbą, ir kūrybinio darbo rezultatas nėra tiesiogiai susijęs su dirbtu laiku.
Kadangi pagal darbo sutartis dirbantys asmenys turi tikslius darbo grafikus ir darbo užmokestis jiems mokamas reguliariai, santykinai paprasta apskaičiuoti mėnesines valstybinio socialinio draudimo fondo įmokas. Kiekvieną mėnesį į „Sodros“ fondą pervedami 34 procentai nuo darbuotojo pajamų. Tuo tarpu jei kūrybinių darbuotojų darbo produktas būtų apmokestinamas 34 procentais, iškiltų mokėjimo nereguliarumo problema. Daug laiko užimančių autorinių kūrinių kūrėjai į „Sodros“ fondą mokėtų itin retai (galbūt kartą per metus) ir neaišku, kokiu principu būtų apskaičiuojamos valstybinės pensijos išmokos. Bet kuriuo atveju, negalima būtų taikyti tokios pačios senatvės pensijos dydžio apskaičiavimo metodikos kaip ir pagal darbo sutartis dirbantiems žmonėms.
2. Darbo laiko neapibrėžtumas
Pagal darbo sutartis dirbančių žmonių darbo stažą apskaičiuoti nėra sunku, tačiau to negalima pasakytis apie darbuotojus, dirbančius kūrybinį darbą. Jeigu žurnalistas daug dirbo aštuonis mėnesius, o likusius keturis atostogavo, kaip apskaičiuoti darbo laiką? Jeigu dailininkas pusę metų tapo, o kitus pusę metų pats pardavinėja savo paveikslus, kiek mėnesių per metus jis dirba? Kadangi šiuo metu „Sodros“ valstybinių pensijų dydžiai apskaičiuojami pagal apdraustojo asmens darbo stažą, tikėtina, kad kūrybinių darbuotojų įtraukimas į „Sodros“ sistemą sumažintų jos skaidrumą.
3. Negarantuotos valstybinio socialinio draudimo išmokos ateityje
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, visuomenė sensta – žmonės gyvena vis ilgiau; tuo pat metu, mažėja gimstamumas. Jau nuo 1992 m. dėl neigiamos migracijos ir neigiamo natūraliojo prieaugio Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų. Pagal oficialią statistiką nuo 1992 m. Lietuvos gyventojų sumažėjo daugiau nei 300 tūkst. ir 2008 m. balandžio 1 d. jų buvo 3.361 tūkst. Tačiau, pagal paties Statistikos departamento spėjimus vien 2001-2005 m. iš Lietuvos neoficialiai emigravo 70 tūkst. žmonių, o anksčiau ši neapskaičiuota migracija galėjo būti dar didesnė. Todėl tikras Lietuvoje fiziškai esančių gyventojų skaičius, ko gero, yra gerokai mažesnis nei oficialus.
Prognozuoti demografinius procesus – gyventojų skaičiaus ir jų amžiaus struktūros kitimą – yra labai sudėtinga, nes reikia atsižvelgti į daugelį faktorių ir daryti tam tikras prielaidas ar spėjimus, kurie ne visuomet gali pasitvirtinti. Nors egzistuoja keletas skirtingų demografinių prognozių tiek Lietuvai, tiek Europos Sąjungai, visos jos rodo smarkų gyventojų skaičiaus mažėjimą ir senėjimą.
„Optimistinė“ 2005 m. Europos Komisijos prognozė
[i] spėja, jog 2050 m. Lietuvoje gyvens apie 2,9 mln. gyventojų (maždaug tiek, kiek 1940 m., arba 0,8 mln. mažiau nei 1992 m.). Vienam pensininkui (virš 65 m.) teks 2 darbingo amžiaus žmonės (dabar tenka 4). Panašų gyventojų skaičių prognozuoja ir 2003 m. Lietuvos Statistikos departamento prognozė, anot kurios, 2050 m. Lietuvoje gyvens 3 mln. žmonių.
[ii]„Pesimistinė“ 2004 m. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) prognozė
[iii] spėja, jog Lietuvoje 2050 m. tegyvens 2,56 mln. žmonių ir kad vienam pensininkui teks tik 1,5 darbingo amžiaus žmogaus. Panašų gyventojų skaičių numato ir Lietuvos Socialinių reikalų ir darbo ministerijos prognozė.
[iv]Lietuvos demografinė padėtis artimiausią dešimtmetį išliks ganėtinai palanki pensijų reformoms ir tik vėliau, maždaug nuo 2020, pradės rimtai blogėti. Didėjant senų žmonių skaičiui ir mažėjant dirbančiųjų, mokesčių mokėtojų skaičiui, didės praraja tarp įmokų ir išmokų dydžio. Vis mažesnis žmonių skaičius turės išlaikyti vis didesnį žmonių skaičių. Tai reiškia, kad jau po kelių dešimtmečių galime laukti „Sodros“ sistemos krizės.
Kūrybinių darbuotojų įtraukimas į „Sodros“ sistemą leistų padidinti išmokų dydžius trumpu laikotarpiu ir taip palaikyti sistemos gyvybingumą. Tačiau įtraukti šiuos darbuotojus į „Sodrą“ žadant jiems orias, jų lūkesčius atitinkančias išmokas, būtų nesąžininga tų pačių kūrybinių darbuotojų atžvilgiu ir ateityje dar labiau plėstų išmokų gavėjų ratą.
Svarbu pažymėti, kad klausimas dėl „Sodros“ fondo ateities svarbus ne tik kūrybiniams darbuotojams, bet ir visiems apdraustiesiems, kurie tikisi ateityje gauti užtarnauto dydžio pensijas.
Kūrybiniai darbuotojai dirba ne tik pagal autorines sutartis, bet ir parduoda savo darbo rezultatus pagal pirkimo-pardavimo aktus, individualius liudijimus ir kt. Tikėtina, kad privalomas autorinių sutarčių apmokestinimas valstybinio socialinio draudimo mokesčiu lemtų tai, kad kūrybiniai darbuotojai rečiau dirbtų pagal autorines sutartis ir pereitų prie kitų mažiau apmokestinamų veiklos formų.
Nėra lengvo ir aiškaus būdo, kaip išspręsti administracinius sunkumus, susijusius su kūrybinių darbuotojų apmokestinimu „Sodros“ mokesčiu. Net jei ir būtų sugalvota sistema, leisianti skaidriai ir tiksliai apskaičiuoti darbo stažą bei mokėti „Sodros“ įmokas nepastoviai, abejonės dėl „Sodros“ ateities yra per daug rimtos, kad būtų galima garantuoti kūrybinių darbuotojų socialinio draudimo veiksmingumą ir tęstinumą. Taipogi, autorinių sutarčių apmokestinimas „Sodros“ mokesčiu lemtų tai, kad kitos veiklos formos (verslo liudijimai ir kt.) tiek darbdaviui, tiek darbuotojui taptų patrauklesni iš mokestinės pusės, todėl sumažėtų autorinių sutarčių skaičius.
Egzistuojančios dvi privalomo apmokestinimo „Sodros“ mokesčiu alternatyvos:
1. Valstybinis savanoriškas socialinis pensijų draudimas ir valstybinis savanoriškas socialinis draudimas ligos ir motinystės pašalpoms
Vyresni nei 16 m. Lietuvos gyventojai turi galimybę draustis savanorišku socialiniu draudimu. Egzistuoja dvi draudimo rūšys – savanoriškas pensijų draudimas bei savanoriškas socialinis draudimas ligos ir motinystės pašalpoms. Pensijų draudimo atveju, įmokos mokamos kas ketvirtį, o įmokų dydis sudaro 50 procentų bazinės pensijos. Savanoriško socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpoms įmokos mokamos ne mažiau kaip kartą per ketvirtį; leidžiamas dydis yra 10-200 litų per mėnesį.
Asmenys, norintys apsidrausti savanorišku socialiniu draudimu, sudaryti sutartis gali su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniu skyriumi.
Galimybė įmokas mokėti ne kiekvieną mėnesį atitiktų kūrybinį darbą dirbančių darbuotojų pajamų nepastovumą, taigi, savanoriškas socialinis draudimas yra santykinai patrauklesnis už reguliarias mėnesines įmokas į „Sodros“ fondą.
2. Privatus pensijų ir sveikatos draudimas
Privatus sveikatos draudimas ir privatūs pensijų kaupimo fondai Lietuvoje egzistuoja jau ne vienerius metus. Kadangi pagrindinis kūrybinių darbuotojų socialinio apdraudimo tikslas yra suteikti jiems galimybę mokėti įmokas ir tikėtis su įmokų dydžiu susietų išmokų, privatus draudimas ir yra ta sistema, kuri patenkintų kūrybinių darbuotojų lūkesčius.
Nors individualūs kūrybiniai darbuotojai negali įsigyti privataus sveikatos draudimo, yra galimybė per asociaciją privačiai apsidrausti sveikatą. Asociacijos nariai perduotų mokėtinas įmokas asociacijai, kuri apdraustų savo narius privačiu draudimu.
Privatus draudimas išspręstų tas problemas, su kuriomis susiduriama, kai norima kūrybinius darbuotojus įtraukti į „Sodros“ sistemą. Visų pirma, nereguliarus pajamų gavimas privataus draudimo atveju neturi jokios reikšmės: įmokos į privačius pensijų fondus mokamos apdraustojo pasirinktu dažnumu. Antra, darbo stažo klausimas nebetenka prasmės, kadangi apdraustajam asmeniui sulaukus pensinio amžiaus, gaunamos išmokos tiesiogiai priklausys tik nuo to, kokią sumą jis yra investavęs į privatų pensijų fondą. Trečia, skirtingai nuo „Sodros“ perskirstymo sistemos, privačių pensijų fondų išmokos yra apdraustojo asmens nuosavybė. Išmokų dydis nepriklausys nuo mokesčių mokėtojų ir pensijas gaunančių asmenų skaičiaus santykio. Tai reiškia, kad privačiai apdrausti asmenys nei turės gelbėti „Sodros“ sistemą įmokų mokėjimo laikotarpiu, nei bus šios sistemos nuskriausti, kuomet sulaukę pensinio amžiaus sužinos, kad jų mokėtas valstybinis socialinis draudimas iš tikrųjų nebuvo draudimu, bei kad jie negaus tokio dydžio pensijų, kokias jie užsitarnavo.
Išnagrinėjus dabartinę situaciją galima teigti, kad kūrybiniai darbuotojai turi visas galimybes pasirūpinti savo socialiniu draudimu. Būtų itin žalinga ir netikslinga kūrybinius darbuotojus privalomai drausti valstybiniu socialiniu draudimu: pirma, iškiltų esminės administracinės problemos dėl darbo stažo apskaičiavimo, o taip pat pajamų ir dėl to įmokų nepastovumo; antra, valstybinio socialinio draudimo įmokos nėra tiesiogiai susietos su išmokomis, taigi didėjant pensinio amžiaus žmonių ir mažėjant dirbančiųjų skaičiui, tikėtina, kad „Sodros“ fondas negalės garantuoti tokio dydžio pensijų, kokio pagrįstai tikisi apsidraudę asmenys.
Kalbant tiek apie savanoriško socialinio draudimo, tiek apie privataus draudimo sistemas, kyla klausimas, kodėl tiek nedaug kūrybinių darbuotojų apsidraudę tokiu būdu. Viena galimų priežasčių yra tai, kad kūrybiniai darbuotojai gali neturėti tinkamos informacijos arba nežinoti, kad autorinės sutartys nesuteikia valstybinio socialinio draudimo. Kita vertus, tikėtina, kad kūrybiniai darbuotojai žino, bet nenori draustis, tikėdamiesi, kad valstybė nutars jiems nemokamai suteikti valstybinį socialinį draudimą (o tai diskriminuotų visus kitus darbuotojus, mokančius „Sodros“ įmokas).
Išvados
Siūlome palikti dabar galiojančią tvarką, neapmokestinti kūrybinių darbuotojų privalomu valstybiniu socialiniu draudimu, kurio krizė dėl didėjančio išlaikytinių rato yra išvengiama; vietoje privalomo valstybinio socialinio draudimo, siūlome leisti kūrybiniams darbuotojams patiems pasirinkti tinkamiausią ir labiausiai jų lūkesčius pateisinančią socialinio draudimo formą. Taip pat siūlome informuoti kūrybinius darbuotojus apie įvairius socialinio draudimo variantus, siekiant išspręsti informacijos stokos problemą.
[i] European Commission Directorate-General For Economic and Financial Affairs, Special Report n. 1 2006
[ii] International Labour Office, „Pension Reform in the Baltic States“, 2006.
[iv] International Labour Office, „Pension Reform in the Baltic States“, 2006.
